Padūmavę rytai, dienos, įstrigusios rūke...Tai – lapkritis. Jaučiame visi: jau išdėvėta metų drobulė. Bežvelgdami į sužvarbusius žolių stiebelius, į vėjų ištaršytą smilgos kaselę, pagalvojame ir apie baigtinį žmogaus laiką žemėje. Atsiveria amžinybės ir laikinumo klausimas. Žmogus trokšta būti amžinas, pratęsti save, ir būtent iš šitos įtampos – gyvybės ir išnykimo, mirties sandūros gimsta kūryba. Lapkritis kiekvienam iš mūsų užduoda klausimą: kas aš esu? Ką čia veikiu? Akistatos nebepridengia nei gegužio žiedai, nei vasaros pležo gausmas...Lapkritis –lyg atviras nervas. Lapkritis –giliausias metų mėnuo, kviečiantis įsiskverbti į esmę ir atsispirti išnykimui...Bet daugelis jį vadina nykiausiu mėnesiu. Bijo akistatos su egzistenciniais klausimais, pasijunta nejaukiai, lyg užspeisti į akligatvį.Todėl linkę tą tamsųjį laiką apeiti, prašoliuoti, prašokti tiesiai į kalėdinių linksmybių sūkurį: jau nuo Vėlinių uždega girliandas, prekybos centruose dirbtinės eglutės vilioja pirkti ir ...negalvoti.
Tačiau kuriantis žmogus visuomet yra atviras sau. Jam nereikia dirtinės šviesos. Nes jis pats, anot Vyt. Mačernio, yra šviesa, žmogus, sielą nešantis tarsi žibintą.
Lapkričio 27-ąją Kauno rajono kuriantys mokytojai susirinko į tradicine tapusią „Skorpioniško virsmo“ popietę rajono viešojoje bibliotekoje Garliavoje. Parodų salėje, kurioje dar galima pamatyti Jurgos Ivanauskaitės fotografijų parodą , prie džiovintomis smilgų, rugių, kviečių puokštelėmis, išsaugotų klevo lapų, kaštonų, raudonšonių obuolių natiurmortais puoštų staliukų rinkosi ne tik mokytojai kūrėjai, bet ir Trečiojo amžiaus universiteto Menų ir literatūros fakulteto klausytojai. Šio renginio sumanytoja ir organizatorė, šio straipsnelio autorė, pasveikinusi visus bendraminčius, pirmiausia pakvietė Švietimo centro metodininkę Nijolę Jasinavičienę pristatyti sumanymą kurti pagyvenusių žmonių universitetą, kuriame jie galėtų pasirinkti savo mėgstamą sritį, pasiklausyti įdomių paskaitų, susitikti vieni su kitais , pasidalinti ir kūrybine patirtimi.
Dainuojamąja poezija popietę pradėjo J. Lukšos gimnazijos mokiniai. Savo kūrybą skaitė ir Švietimo centro vyr. metodininkė Nijolė Jasinavičienė, kukliai ją pavadinusi „reikalų raštais“. Gyvenimas kartais įsuka žmogų į tokius sūkurius, kuriuose, atrodo, meniniam žodžiui lyg ir nebelieka vietos. Tačiau kūrėjas, net ir reikalų raštus rašydamas, išsaugo sielos ugnelę, šildančią ne tik artimuosius, gimines (kai reikia sukviesti į giminių susitikimą!), bet ir bendraminčius...Kartais tereikia išdrįsti...pabūti savimi. Apie tai kalbėjo viešnia iš Kauno, poetė Irna Labokė, o pati vietoj lauktų eilėraščių paskaitė šmaikščią novelę su netikėtai linksma pabaiga. Išsekus mokinių repertuarui, juos pakeitė Linas Zizas, dailės ir muzikos mokytojas, kūrėjų popietėje dalyvaujantis jau ne pirmą kartą. Dainos apie meilę ir ilgesį tinka visiems metų laikams. Lapkričio pabaigai – irgi. Rita Pauliukaitienė, išleidusi ne vieną knygutę, trumpai pristatė „Kelioninius batus“, kuriuose liečiama skaudi emigracijos tema. Laimai Ancutienei artimesnė meilės lyrika, o šių eilučių autorė paskaitė jumoristinę novelę „Gal Jūs Olga?“, švelniai ironizuodama atsitiktinių pažinčių mėgėjus. Visai kitokia poeto, fotomenininko Regimanto Žilio kūryba : atvira skausmingam žmogaus ribotumo suvokimui, ieškojimui, pažinimui. Jo poezijos knyga „Vertikaliu dykumos horizontu“patraukia mįslumu, filosofine gelme. Tai ne viešumos lyrika, ją reikia skaityti vienam, tyliai nugrimzdus į savosios sielos gelmes. Tylios, tarsi truputį išsigandusios viešumos yra ir Raimondos Žvinienės eilės. Jos poetinio pasaulio ašis – moters meilė , skirta vieninteliam... Aleksandro Boso epigramų su jokio kito poeto eilėmis nesupainiosi, šmaikštumu, skambumu jos pagyvino rudeniškai lyrišką „Virsmo“ popietę. Pasišaipydamas iš ydų, Aleksandras sakosi tokiu būdu apsidraudžiąs nuo aštrios kritikos, deja...satyrikas A. Dabulskis jį vis dar taiso, „biški“ talentingas jo eiles šlifuodamas iki tobulybės...
„Skorpioniško virsmo“ popiete ruduo tarsi sudyla, virsdamas žiema...“Dulksna nuspalvintas vėjo“ peizažas (iš Regimanto Žilio eilių) netruks pasipuošti šventės laukimu. Visiems, kuriems „žvaigždės lempų per žemos“, reikia dažniau sueiti draugėn: gal tik tuomet jautriausiai pajuntame, kokie esame laukiami ir laukiantys, labiausiai šildantys savo dvasine artuma...
Regina Jasukaitienė, Garliavos vid. mokyklos mokytoja