www.garliava.lt

  • image
  • image
  • image
  • image
  • image
Klaida
  • JFolder: :files: Kelias nėra aplankas. Kelias: /home/garliavalt/domains/garliava.lt/public_html/images/2015/bruzinskas
Pranešimas
  • There was a problem rendering your image gallery. Please make sure that the folder you are using in the Simple Image Gallery Pro plugin tags exists and contains valid image files. The plugin could not locate the folder: images/2015/bruzinskas

 

bružinskas 1

Ši sekmadienį (2015-09-27 d.), po šv. Mišiose švęstų arkangelo Mykolo atlaidų bei Eucharistinės procesijos, Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje buvo pašventintas naujai pastatytas kryžius. Kryžius skirtas išryškinti, šiais metais katalikų Bažnyčioje minimus Pašvęstojo gyvenimo metus, bei įamžinti iš mūsų parapijos kilusio garsaus kunigo, misionieriaus Jono Bružiko, SJ atminimą. Šv. Mišias aukojo ir paminklinį kryžių šventino jėzuitų vienuolis tėvas Aldonas Gudaitis. Kryžiaus autorius – žinomas dievdirbys, garliavietis – Kazimieras Martinaitis.

 

Iš Garliavos apylinkių kilęs Jonas Bružikas – vienas pirmųjų, lietuvių kilmės jėzuitų ordino misionierių, Dievo tiesas skelbęs už Lietuvos ribų. Jis, skelbdamas Dievo žodį, teikdamas sakramentus, lankydamas šeimas, skersai, išilgai išvažinėjo visą Lietuvą, Vokietiją, Angliją, Jungtines Amerikos Valstybes ir dalį Pietų Amerikos. Per beveik penkis dešimtmečius trukusius sėkmingo apaštalavimo metus jis vedė beveik 1000 misijų, rekolekcijų, novenų ir atlaidų, išklausė daugiau kaip milijoną išpažinčių...

 

Jonas Bružikas gimė 1897 m. gegužės 20 dieną Tvarkiškių kaime, Garliavos valsčiuje. Jo tėvai, Juozas Bružikas ir Agnietė Klusaitė - Bružikienė, valdė 8 hektarų ūkį ir susilaukė penkių vaikų: trijų dukrų ir dviejų sūnų. Jonuko motina mirė labai jauna, palikdama busimąjį misionierių vos 6 mėnesių... Kurį laiką vaikus globojo teta Burnelienė, vėliau - naujoji tėvo žmona. Abi jos, visiems bružikiukams buvo vienodai geros ir dėmesingos.

 

Skaityti ir rašyti Jonukas pramoko pas anų laikų „daraktorius'', privačius kaimo mokytojus. Vėliau lankė už 7 kilometrų nuo namų esančią Garliavos pradžios mokyklą. 1911 m., arčiau namų atsidarius Pažėrų pradžios mokyklai, perėjo į ją ir ją baigė. Pabaigęs pradžios mokyklą ir per vienerius metus šios mokyklos mokytojo Jeronimo Jonkaičio paruoštas, J. Bružikas, 1913 m. sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir įstojo į Veiverių mokytojų seminariją.

 

Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui Veiverių mokytojų seminarija buvo perkelta į Švenčionėlius. Tačiau vokiečiams artėjant link Kauno, seminarija nustojo veikti, ir visi jos auklėtiniai buvo paleisti namo. Sužinojęs, kad mokykla bus perkelta į Ukrainą, seminaristas Jonas Bružikas patraukė ten. Mokslas, susirinkus mokytojams ir mokiniams, Soročinsuose (Poltavos gubernija), prasidėjo tik 1915 m. prieš Kalėdas. Seminarijos kapelionu buvo kun. Pijus Andziulis, su kuriuo J. Bružikas susibičiuliavo ir jam pareiškė, kad norįs tapti kunigu. Kun. Andziulis pradėjo jį mokyti lotynų kalbos. Pabaigęs mokytojų seminariją 1917 m. ir gavęs dviklasės mokyklos mokytojo diplomą, J. Bružikas išvyko į Žitomirą, kur įstojo į ten veikusią kunigų seminariją.


Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę J. Bružikas grįžo į Lietuvą ir išskubėjo į ką tik Seinuose atsidariusią kunigų seminariją tęsti mokslų. Lenkams užėmus Seinus, J.Bružikas su kitais klierikais slapčia perėjo pasienio ruožą ir grįžo į tėviškę.

 

Netrukus kunigų seminarija buvo atidaryta Zyplių dvare, Lukšių parapijoje. Ten ji išbuvo 1919-1920 metais. Suradus patogesnes patalpas, seminarija persikėlė į Gižus. Čia, J. Bružikas buvo paskirtas seminarijos klierikų dekanu.

 

1921 m. rudenį seminariją Gižuose aplankė šv. Tėvo atstovas, būsimasis nuncijus Antonio Cechini (Antonio Zecchini.) Jėzuitas A. Cechini paragino klierikus važiuoti į Romą ir ten stoti į Jėzaus Draugiją. J. Bružikas šiuo pasiūlymu labai susidomėjo, nes tuo metu, jau pats rimtai galvojo apie stojimą į vieną iš Lietuvoje veikiančių vienuolių ordinų. Tačiau tuo metu, jį labiau traukė kapucinai... 1922 m. rugsėjo 17 d. Prienuose gavęs kunigo šventinimus, J. Bružikas, vėl kuriam laikui, grįžo į Kauno universitetą pagilinti teologijos bei sociologijos žinių. Čia, jis, po įvairių pokalbių su aukštais ir įtakingais katalikų bažnyčios dvasininkais, galiausiai apsisprendė tapti jėzuitu. Taip, Jonas Bružikas 1923 m. spalio 12 dieną įstojo į jėzuitų ordiną ir pradėjo naujokyną Olandijoje.

 

Pabaigęs naujokyną ir pagilinęs filosofijos žinias, 1926 m. T. Bružikas grįžo į Kauną ir tuojau įsijungė į darbą. Pradžioje jis tapo Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi ir dėstė mokiniams lietuvių kalbą bei istoriją. 1927 m. jis ėmė vadovauti žurnalų „Žvaigždė" ir „Misijos" redakcijoms, tapo Maldos Apaštalavimo ir Marijos Sambūrio direktoriumi. Tačiau J. Bružiką vis labiau traukė ne sausas darbas mokykloje, o tiesioginis apaštalavimas: misijos ir rekolekcijos. Gavėnios ir atostogų metu jis apaštalavo parapijose ir pradėjo garsėti kaip iškalbus ir uolus misionierius. Misijos – žmonių vedimas prie Dievo, jų tikėjimo žadinimas, moralės skaidrinimas greitai tapo tėvo Bružiko mėgiamiausiu užsiėmimu, jis tam pašventė visas savo dvasios ir kūno jėgas...

 

1931 m. vasarą, kviečiamas JAV lietuvių kunigų ir gavęs vyresniųjų leidimą, tėvas J. Bružikas išvyko į Ameriką. Apsistojo Brooklyne pas kun. Norbertą Pakalnį ir čia, aktyviai dirbdamas misijose, išbuvo net šešerius metus. Per šį laikotarpį jis aplankė 120 lietuviškų parapijų, vedė 240 misijų savaičių, pasakė net 6 tūkst. pamokslų, išklausė apie ketvirtį milijono išpažinčių... Tuo pat metu, jis platino ir įvairią religinę literatūrą. Knygas platinti buvo kiek sunkiau, nes žmonės daugiausia buvo beraščiai, o čia gimęs jaunimas nesidomėjo lietuviška spauda. Labiausiai žmonės vertino jo paties populiariai parašytą 61 psl. knygelę „Jėzaus Širdis ir šeima“.

 

Sugrįžęs į Lietuvą, tėvas Bružikas kurį laiką dirbo įvairiose misijose tėvynėje, o rudeniop, gilinti teologijos žinių išvyko į Innsbruką. Po poros metų, kai naciai užėmė Austriją, tėvas J. Bružikas su kitu savo studijų kolega, tėvu J. Masilioniu, grįžo į Lietuvą.

 

Tėvas J. Bružikas nenutraukė savo misijų net tada, kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Tėvui Bružikui vedant misijas Sasnavoje, 1940 m. rugsėjo mėnesį, komunistai jį suėmė ir pasodino į Marijampolės kalėjimą. Iš kalėjimo jis išėjo tik 1941 m. birželio mėn., vokiečiams pradėjus bombarduoti Suvalkiją.

 

Per beveik keturis vokiečių okupacijos metus tėvas Bružikas Lietuvoje pravedė daugiau nei 100 misijų. Sovietams okupuojant Lietuvą antrą kartą, Jėzuitų ordino provinciolo įsakymu, tėvas Bružikas kartu su broliu Petru Kleinotu, 1944 m. spalio 8 d. buvo išsiųstas į Vakarus.

 

Vokietijoje tėvas Bružikas išbuvo keturis metus ir vedė misijas bei rekolekcijas ne tik lietuvių pabėgėlių (DP) stovyklose, bet ir Italijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. Įvairiose lietuvių stovyklose, keldamas ten esančiųjų dvasią ir viltį, jis pravedė apie 120 misijų. Be visa to, 1947-1949 m., tėvas Bružikas dar redagavo ir periodinį jėzuitų laikraštėlį lietuvių kalba „Misionieriaus laiškai“. Laikraštėlis buvo leidžiamas Miunchene.

 

1950 m. pabaigoje tėvas J. Bružikas su tėvu T. Mikalausku išvyko į Pietų Ameriką, kur lietuviai jėzuitai norėjo įsteigti savo apaštalavimo centrą. Misijų steigimo centrui buvo pasirinktas Urugvajus, kur jau nuo seno gyveno nemažai lietuvių. Pasidarbavęs porą metų Montevideo mieste, tėvas Bružikas 1953 m. pradžioje vėl atvyko į JAV ir pradėjo organizuoti finansinį vajų lietuvių bažnyčios statybai. Montevidėjaus lietuvių bažnyčios statyba buvo pradėta 1953 m. rugpjūčio mėnesį. Po metų, tėvas Bružikas grįžo į Urugvajų ir čia tapo lietuvių jėzuitų misijos vyresniuoju. Tuo pat metu, buvo užbaigta ir lietuvių Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia, kuri savo originaliu keturių kryžių bokštu ir raudonu stogu tapo visos apylinkės puošmena. 1955 m. lietuviams katalikams aktyviai veikiant čia buvo įsteigta Dievo Motinos Marijos parapija. Urugvajaus sostinėje J. Bružikas praleido vienuolika metų. Dirbamas Montevidėjuje jis nuolat lankėsi ir Argentinoje, ir Brazilijoje, kur įvairiose lietuviškose kolonijose organizavo ir pravedė daugiau nei 50 misijų.

 

1963 metais, kai lietuviai jėzuitai įsikūrė ir Brazilijoje, po kurio laiko, lietuvių ganytoju San Paulo mieste buvo paskirtas tėvas J. Bružikas. Jėzuitai čia įsigijo nuosavą pastatą ir jame įsiruošė koplyčią, vėliau pasistatė ir parapijos salę. 1968 m. pradžioje, San Paulo kardinolo Agnelo Rossi sprendimu, čia buvo įsteigta asmeninė lietuvių šv. Kazimiero parapija, kurios klebonu kardinolas paskyrė tėvą J. Bružiką. Deja, tėvo Bružiko darbas šioje parapijoje truko neilgai. 1973 m. kovo 13 d. traukinio avarijoje jis buvo sunkiai sužeistas ir netrukus ligoninėje mirė.

 

Tėvas Jonas Bružikas palaidotas San Paulo kapinėse, Brazilijoje. Ilgai jo atminimas buvo saugojamas tik brolių jėzuitų bei jį pažinojusių, ir jo gerumą patyrusių, širdyse. Dabar jis grįžo ir į garliaviečių tarpą... Iškilųjį Dievo tarną ir nuoširdų Dievo žodžio skelbėją, misionierių tėvą Joną Bružiką, nuo šiol, jo kraštiečiams primins Garliavos bažnyčios šventoriuje stovintis paminklinis kryžius...

 

 

Vidmantas Vitkauskas

 

{gallery}2015/bruzinskas{/gallery}