Sielovadoje iškylančiomis įvairiomis situacijomis dalinasi parapijos klebonas kun. Gintaras Urbštas, pateikdamas Bažnyčios poziciją užduodamais klausimais.

Pateikti paaiškinimai padės įgauti daugiau žinių ir labiau suprasti mus, tikinčiuosius, saistančią Bažnyčioje tvarką.

2022 m. balandžio 20 d. Pašventinto vandens vaidmuo ir svarba krikščionio gyvenime.

„Norėčiau gauti šventinto vandens”, ne kartą yra prašę žmonės atėję į bažnyčią ar kleboniją. Kadangi jie prašo gero dalyko, todėl mielai išpildome jų prašymą įpildami jiems Velyknaktį pašventinto vandens.

Pašventintas vanduo yra Kristaus tikinčiųjų religinio sąmoningumo ir jų gyvenimo pašventinimo priemonė. Jis naudojamas keturiais pagrindiniais tikslais: priminti patį Kristų, nuolat priminti gautąjį Krikštą, likti ištikimiems Šventajai Dvasiai ir melsti apsaugos nuo visokio blogio. Pašventinto vandens kaip sakramentalijos paskirtis – pašventinti tikinčiojo gyvenimo įvykius ir parengti priimti sakramentų malonę.

Pašventintu vandeniu gali būti šlakstomi: žmonės, pastatai, daiktai. Jis gali būti individualiai naudojamas kaskart įeinant į bažnyčią. Pašventintas vanduo naudotinas ir namuose. Krikščionys pavesdami viską Dievui, dėkodami Jam už Jo dovanas, prašydami Jo pagalbos, juo pasinaudoja prieš maldą ir po jos, išeidami iš namų ir grįždami, eidami miegoti ir pabudę, prieš imdamiesi bet kokios veiklos.

Popiežius emeritas Benediktas XVI knygoje Liturgijos dvasia pasidalino jo atmintyje išlikusia savo vaikystės patirtimi: „Niekada neužmiršiu, kaip maldingai ir nuoširdžiai tėvas ir motina mums, vaikams, kai išeidavome iš namų, ypač ilgesniam laikui, palaimintu vandeniu ant kaktos, lūpų ir krūtinės nubrėždavo kryžių. Toks palaiminimas buvo mus vedanti palyda – mus lydinčios tėvų maldos išraiška ir tikrumas, kad malda remiasi Atpirkėjo palaiminimu“.

Šias mintis ir kitus vertingus pamokymus rasite diakono Luko Skroblo knygoje „Pašventintas vanduo“.

2022m. kovo 23 d. Kodėl reikėtų mokykloje rinktis tikybos pamokas?

Norime informuoti tėvus/globėjus, jog ruošiant vaikus ar jaunuolius Atgailos, Eucharistijos bei Sutvirtinimo sakramentams yra atsižvelgiama į tikybos pamokų lankymą. Vaikų ir jaunuolių ruošimo Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams gairės dokumente sakoma, kad tikybos pamokų mokykloje nelankiusiems ar jas nesistemingai lankiusiems vaikams bei jaunuoliams turi būti rengiami papildomi katechezės užsiėmimai. Todėl, jei galvojate leisti savo vaikus ruoštis sakramentams, raginame jus nuo pradinių klasių savo vaikams parinkti tikybos pamokas, kad jiems rengimosi sakramentams metu nereikėtų lankyti papildomų katechezės užsiėmimų ir jie galėtų su kitais vaikais tais pačiais metais priimti sakramentus. Pirmiau minėtose gairėse sakoma, jog sakramentinėje katechezėje ypač svarbu išlaikyti bendrystę tarp esminių katechezės vietų: šeimos, parapijos ir mokyklos, kurios būdamos skirtingos, tačiau būtinos visuose nuoseklios katechezės etapuose, kad vaikas turėtų krikščioniškos bendruomenės aplinką, kuri padėtų augti, bręsti jo tikėjimui ir siekti sakramentinės bendrystės su Jėzumi Kristumi, kuris sakramentuose, ypač Eucharistijoje, veikia visu savo asmeniu, kad augdamas šioje bendrystėje vaikas taptų tikėjimo liudytoju savo aplinkoje ir duotų artimo meilės vaisius.

Bažnyčia moko, jog krikščionims tėvams priklauso rūpintis krikščionišku vaikų auklėjimu pagal Bažnyčios perduotą doktriną (plg. Kan. 226 § 2). Todėl teisinga ir svarbu yra pasinaudoti galimybe tikybos pamokose gauti krikščionišką ugdymą.

2021 m. birželio 29 d. Kaip derėtų rengtis einant į bažnyčią?

Karštuoju metų laiku dalyvaudami pamaldose bažnyčioje pagalvokime, kaip mums derėtų apsirengti einant į šventovę. Reiškiantis atitinkamą pagarbą Dievui ir žinantis į kokią puotą yra pakviestas šv. Mišių dalyvis, nesumaišys bažnyčios su pliažu. Taigi, neateis į ją su šortais, maikute, šlepetėmis, trumpučiu sijonu ar suknele, nuogais pečiais ar nuogu pilvu. Aišku gali labai norėti kitiems parodyti kokią įdomią tatuoruotę ant nugaros man išpiešė. Bet geriau tai darykime kitose erdvėse. Bažnyčioje susitinkame žvelgti į Kristų ir jį garbinti, o ne savo madas demonstruoti. Nereikia, kad kažkas susidomėjęs mano grožybes tyrinėtų, bet kad savo kuklumu ir nuoširdžiu dalyvavimu šv. Mišiose ar sakramentų teikime padėčiau kitiems ieškoti Viešpaties veido. Jei Viešpatį garbina visa kas gyva, tai tegul ir mūsų apsirengimas rodys, jog tvirtai tikime, kad prisiartinome prie Gyvojo Dievo sosto ir žemė ant kurios stovime yra šventa. Prisiminkime Mozę, kuris regėdamas Dievą degančiame ir nesudegančiame krūme išgirsta jam tariantį Viešpatį: „...vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!” (...) „Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą“. (Iš 3, 5 - 6) Esame ir mes bažnyčioje, akivaizdoje švento ir galingo dangaus kareivijų Viešpaties, todėl mūsų dalyvavimas pamaldose, mūsų laikysena ir išvaizda tegul pabrėžia sakralių veiksmų ir vietos tiesą.

2021 m. balandžio 27 d. Apie mažus vaikus bažnyčioje

„Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“ (Mt 19, 14), taip apaštalams tarė Jėzus, kai jie draudė vaikams eiti prie Viešpaties ( plg. Mt 19, 13). Dabar Jėzus tikrai jų laukia bažnyčioje ir bendruomenė džiaugiasi jų dalyvavimu pamaldose. Kuo anksčiau ir kuo daugiau jie leis laiko maldų, giesmių pripildytoje erdvėje, tuo tikėtina jų dvasia lengviau atsivers Kristaus meilei, artimam asmeniniam santykiui su Viešpačiu. Vis dėlto dėl šių „ypatingų pamaldų dalyvių“ visi turime pasistengti. Vieni kantriai pakelti jų dažną nesusikaupimą, o tėvai turi atsižvelgti į susirinkusiuosius, kuriems jų vaikai, savo zirzimu ar lakstymu po bažnyčią, neturi atimti galimybės nuoširdžiai pasimelsti. Todėl, jei vaikas darosi neramus, geriau, kad vienas iš tėvų ramiai išeitų iš bažnyčios pakeisti aplinkos, duoti vaikui galimybę nurimti, leisti jam pajausti, kad maldos namuose yra kitaip nei savo namuose. Kartais padeda vaikams išlikti ramiais atokiau bažnyčiose padėtos knygelės ar žaislai, o kai vaikai pramoksta skaityti verta jiems duoti maldynėlius, kad nors kiek bandytų bendrauti maldoje su Dievu. Tikslas tebūna jiems įdiegti pajutimą, jog jie ateina į bažnyčią susitikti su mus visus mylinčiu Jėzumi.

2021 m. balandžio 15 d. Apie parapijos ribas

„Man reikia leidimo tuoktis už parapijos ribų“. Išgirdęs tokį prašymą, aišku, klausiu kur Jūs gyvenate? Kartais pasiaiškinus pasirodo, jog dabartinė žmogaus gyvenamoji vieta nėra mūsų parapija. 2015 metais tarp mūsų ir Aleksoto šv. Kazimiero parapijų įkūrus naują Kauno šv. apaštalo Jokūbo parapiją dalis Kauno rajono kaimų mums jau nepriklauso. Važiuojant į Kauno miesto pusę Vytauto gatve dešinėje pusėje riba būtų Artojų gatvė, o kairėje Sodų gatvė vedanti link automagistralės Via Baltika. Todėl šių gatvių viena pusė priklauso Garliavos Švč. Trejybės parapijai, o kita pusė jau Kauno šv. apaštalo Jokūbo parapijai, kurios klebonas dabar yra Aleksoto šv. Kazimiero parapijos klebonas. Tokie Kauno rajono kaimai, kaip: Ireniškių, Seniavos, Narsiečių, Naugardiškės, Karkazų, Teleičių, kurie anksčiau priklausė mūsų parapijai, dabar visai ar iš dalies jau mums nepriklauso. Žiūrint į kitas parapijas, tai ankstesnės mūsų parapijos ribos su jomis išlieka tokios pačios: link Pažėrų parapijos baigiasi Bijūnų kaimu ir dalimi Tvarkiškių kaimo (kairioji pusė link Juragių kaimo); link Išlaužo baigiasi Ilgakiemio kaimu; link Rokų parapijos Ražiškių kaimo kairioji pusė (nuo Garliavos važiuojant į Rokus) iki Karkazų gatvės vedančios į Karkazų kaimą (kairioji pusė iki Artojų gatvės dar mūsų parapija) ; link Veiverių parapijos baigiasi Jurginiškių kaimu; link Tabariškų parapijos baigiasi Alšėnų kaimu. Priklausomumas parapijai priklauso nuo dabartinės gyvenamos vietos, bet ne nuo civilinės gyvenamosios vietos registracijos adreso. Pagal Bažnyčios kanonų teisę, jei parapijos ribose gyvenu tris mėnesius ir ketinu toliau pasilikti tampu tos parapijos gyventoju, nes turiu joje laikinąją gyvenamą buveinę. Jei asmuo gyvena užsienyje, tuomet ten būdamas jis įgyja priklausomumą pagal jo gyvenamą vietą esančiai parapijai. Tik kataliko/ės parapijos klebonas/kunigas turi kompetenciją išleisti asmenį santuokai į kitą parapiją. Kilus klausimams visuomet teiraukitės savo parapijos ar ten kur jums atrodo, kad yra jūsų parapija, ir jums bus atsakyta.

2021 m. kovo 24 d. Apie Ligonio sakramentą.

Turime namuose ligonį! Tuomet kvieskite kunigą, nes sergančiam žmogui būtina ypatinga Dievo malonė, kad jis, baimės slegiamas, nenusimintų, nepasiduotų pagundoms ir nenusiviltų tikėjimu. Ypač, jei žinote, jog žmogus kokius metus jau nebuvo išpažinties, nepriėmė šv. Komunijos, būtinai reikia jam suteikti Ligonių patepimo sakramentą. Kol ligonis gali protauti, jis turi galimybę pats išpažinti savo nuodėmes ir paprašyti atleidimo. Bet galima šventą Patepimą suteikti ir ligoniams, kurie yra praradę sąmonę ar proto aiškumą, tačiau žinoma, kad, kai buvo pajėgūs suvokti, norėjo gauti Ligonių patepimą kaip tikintieji. Prie ligonio, jei jis priims šventą Patepimą, reikia paruošti stalelį apdengtą balta staltiese, ant kurio reikia padėti kryželį ir žvakę, indelį su vata bei palikti vietos kunigui pasidėti indelius su Ligonių aliejumi bei šv. Komunija. Atsivežus kunigą ar jam atvykus namiškiai tegul nuoširdžiai jungiasi i maldą ir taip užtaria sergantį/čią. Kunigo apsilankymas su Švč. Sakramentu jūsų namuose yra tikras dangaus nusileidimas į jūsų pastogę, nes pats Kristus eucharistiniu būdu yra jūsų tarpe. Jei tik norėtų, sergantieji galėtų nuolat priimti šv. Komuniją, nes mūsų parapijoje ne tik kunigai, diakonas galėtų atnešti žmogui eucharistinį Kristų, bet tai padaryti galėtų ir teisę šv. Komuniją nešti ligoniams turintys ekstraordinariniai Komunijos dalintojai. Kaip būtų miela, jog surašant Mirties ir laidotuvių metriką į klausimą: ar priėmė Ligonių sakramentus, išgirsti: Taip, priėmė. O dabar, deja, ligonis keletą metų būna sirgęs, o artimieji pareiškia, kad kunigo nekvietė, nes negalvojo, kad ligonis/ė jau mirs. Reiškia nėra meilės žmogaus sielai, kuri atsiskyrusi nuo Dievo (o tai tikrai įvyksta, jei nė karto per metus žmogus neprieina Išpažinties) yra mirtiname pavojuje, o artimieji abejingai tai stebi. Ligonių patepimo apeigynas Nr. 34 kreipiasi į ligonių artimuosius ir kitus jais besirūpinančius: „Pablogėjus ligonio sveikatai, artimieji bei slaugytojai turi iš anksto perspėti kleboną, o ligonį taktiškai paruošti tinkamu laiku priimti sakramentus“.  Skatinkime ir padėkime ligoniams susitikti Kristų, kuris galėtų juos paruošti amžinajam gyvenimui.

2021 m. kovo 2 d. Apie Atgailos sakramentą.

„Komunijos tai man nereikia“, taip man yra ne kartą sakę jaunieji katalikai, ką tik priėję išpažinties. Pasirodo, turėdami rengimosi Atgailos ir Eucharistijos bei Sutvirtinimo sakramentams knygeles, kur yra atžymima Išpažinties atlikimas, bet neatžymima šv. Komunijos priėmimas, kai kurie stropiai, bet, deja, nesąmoningai atlieka veiksmus nesuprasdami jų prasmės. Išpažintis yra duota, kad išsakę savo nuodėmes kunigui ar vyskupui ir gavę jų atleidimą galėtume šv. Komunijoje priimti Jėzų Kristų, kuris prieš tai atleisdamas mano kaltes mane paruošė susivienijimui su Juo. Išpažintis visada susijusi su Eucharistija/šv. Komunija. Pagalvokime, kokios vertės yra mano išpažintis, jei man „Komunijos nereikia“?! Ar tikrai aš susitaikau su Dievu, jei manęs netraukia Jį priimti? Man peršasi toks pavyzdys. Neteko sutikti žmogaus, kuris paruošia savo transporto priemonę techninei apžiūrai, nors nesiruošia ja naudotis. Logiška, kam vargti ir „kaštuotis“ dėl automobilio, kuriuo nieks nevažinės. Kažkas panašaus įvyksta ir su tokiu Išpažinties atlikimu, po kurio gauta teisė patirti mieliausio sielos svečio Viešpaties Jėzaus apsilankymą, lieka neišnaudota. Teisingą katalikišką sakramentų priėmimo tvarką vaikus ruošiant Pirmajai šv. Komunijai ar Sutvirtinimui stengiasi katechetai ir kunigai paaiškinti. Bet aiškiai matome, jog pagrindinis išmokymas vaikų ar jaunimo, kaip  naudotis visą jų gyvenimą lydėsiančiais Atgailos ir Eucharistijos sakramentais, efektingiausias yra šeimoje. Todėl, mieli tėvai/globėjai, stenkitės pirmiausia patys patirti Atgailos ir Eucharistijos sakramentų malones ir jomis naudotis mokykite savo vaikus.

2021 m. vasario 19 d. Kaip elgtis bažnyčioje?

Ką turėtume veikti bažnyčioje? Teisinga visada yra ateiti anksčiau į šv. Mišias. Aišku ne tam, kad laukiant jų pradžios tarpusavyje pasikalbėti, išsiblaškyti. Bet tam, kad malda pasirengtume kuo nuoširdžiau dalyvauti Eucharistijos šventime. Tam gali efektyviai padėti išankstinis susipažinimas su tos dienos šv. Mišių Biblijos skaitiniais. Galime pasinaudoti suoluose esančiais giesmynais, melstis Rožinį, Dievo gailestingumo vainikėlį ar tyloje žvelgti į altoriuje esantį Švenčiausiąjį Sakramentą, taip tarp mūsų konsekruotoje duonoje su savo kūnu ir krauju pasilikusį Viešpatį Jėzų Kristų. Stenkimės prieš šv. Mišias, bet ne per jas, prieiti Išpažinties ir taip pasirengti pilnai, tiek laiko, tiek šv. Komunijos priėmimo prasme, jose dalyvauti.

Jei ateiname į šv. Mišias pavėlavę, stenkimės susirasti sau vietą bažnyčioje neblaškant kitiems maldos. Būna, kad pavėlavę turi būtinai nukaukšėti per visą bažnyčią, taip į save, lyg svarbiausius asmenis šv. Mišiose, atkreipiant kitų dėmesį.

Išmintinga būtų kiekvienam įėjus į bažnyčią nepasilikti tarpduryje, bet eiti kuo arčiau altoriaus, paliekant vėliau atėjusiems galimybę rasti pakankamai erdvės ir prie bažnyčios durų. Nepamirškime mobilių telefonų pasidaryti bent jau ant begarsio režimo, jei jų nenorime visai išjungti. Susirinkusių maldą ypač išblaško, kai pamaldų metu, atsiliepiama į skambutį ir teikiama informacija apie savo buvimo vietą ar pan.

Atėję į bažnyčią šalia kitų savo maldų, užtarkite čia tarnaujančius kunigus, kitus šiuose Dievo namuose tarnaujančius žmones bei visą čia susirenkančią tikinčiųjų bendruomenę. Šv. Mišiose pasiryžkime dalyvauti aktyviai, išmokime visus šv. Mišių atsakymus. Kokia palaima melstis drauge su Jėzų mylinčiais žmonėmis, o ne dėl reikalo atėjusiais paspoksoti! Visų tikslas tebūna: kuo vieningesnė visų malda, noras sutikti čia Kristų ir Jį pagarbinti.

2021 m. vasario 12 d. Apie Krikštą

Norime, kad krikštas būtų mūsų vienų! Tokį krikšto sakramento suteikimo scenarijų savo vaikui dažnai suplanuoja gimdytojai/globėjai. Ar krikšto teikėjas turėtų jiems tokį troškimą patenkinti, kai Kūdikių krikšto apeigyno bendrasis įvadas nr. 27 sako: Jei galima, visus tądien numatytus krikštyti naujagimius reikia krikštyti drauge. Tą pačią dieną toje pačioje bažnyčioje nekrikštytina du ar daugiau kartų, nebent būtų teisėta (iusta) priežastis. Jei, kaip moko mūsų tikėjimas, krikštu žmonės įjungiami į Kristų ir sudaro Dievo Tautą, tuomet kodėl reiktų vengti švenčiant šį sakramentą kaip tik tai kartu su kitais ir patirti. Ar neprasminga įžengimo į Bažnyčią sakramentu (Krikštu) išgyventi, jog mes visi nors ir būdami skirtingi priklausome vieninteliai Dievo vaikų šeimai ir mus sieja sakramentinės vienybės ryšys?! Todėl, mokykimės džiaugtis savo tikėjimu kartu su kitais ir išnaudokime progas, o ypač švęsdami sakramentus, paliudyti jį kitiems.

2021 m. vasario 11 d. Apie Krikštą

Kada reikia gimusį vaiką krikštyti? Kai iškeliame šį klausimą gimdytojams, jie dažniausiai nuoširdžiai atsako, kad tiksliai ir nežino kada reikėtų. Bažnytinė teisė nurodo štai ką: 867 kan. - § 1. Tėvai turi pareigą rūpintis, kad kūdikiai būtų pakrikštyti pirmosiomis savaitėmis; kuo greičiau po gimimo ar net prieš jį turi nuvykti pas kleboną prašyti vaikui sakramento ir tinkamai jam pasirengti. § 2. – Jei kūdikis yra mirties pavojuje, turi būti pakrikštytas neatidėliojant.

Kai man teko darbuotis Altenoythe St. Vitus parapijoje (Miunsterio vyskupijoje, Vokietijoje) iš keleto pakrikštijimų neatmenu atvejo, kad vaikas po bažnyčią jau lakstytų. Visi jie ramūs ant mamos rankų būdami panašiai šešių savaičių amžiaus gaudavo krikštą. Mūsų bažnyčiose krikštijami vaikai ne taip greitai. Štai paimkime kaip pavyzdį mūsų parapijoje 2019 metais suteiktus 92 krikštus. Iki 1 metų amžiaus buvo pakrikštyta 26, nuo 1 iki 7 metų pakrikštyta 56, o virš 7 metų 10. Ir ši tendencija neskubėti su vaiko krikštu kasmet tikrai nesilpnėja. Jau išdilo iš katalikų sąmonės ankstyvo vaikų krikšto praktika, kurią labai aiškiai reglamentavo ankstesnysis 1917 metų Bažnyčios teisės kodeksas. Ten tėvams buvo nurodyta vaiką pakrikštyti per mėnesį, ir neatlikus šios pareigos, buvo laikoma, jog jie nusidėjo sunkia apsileidimo nuodėme. Naujasis 1983 metų Kanonų teisės kodeksas neapibrėžia tiksliai laiko, bet skatina amžinojo gyvenimo malonę kūdikiui suteikti kuo greičiau. Tai ir turėtų rūpėti tikintiems tėvams, kurie ne tik stengiasi išsaugoti kūdikio gyvybę, bet ir pasirūpinti jo siela. Atminkime visi tuos gražius Išganytojo žodžius: „(...) Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Mk 10, 14).

2021 m. vasario 10 d. Apie Krikštą

Ko reikia krikšto tėvams? Vos ne kiekvieną kartą tariantis dėl vaiko krikšto iškeliamas šis klausimas. Pažiūrėkime, kas rašoma Kanonų teisės kodekse. 874 kanonas sako: § 1. Kad kam nors būtų leidžiama prisiimti krikštatėvio pareigą, reikia, kad: (...) Nr. 3 būtų katalikas, sutvirtintas ir jau priėmęs Švenčiausiąjį Eucharistijos Sakramentą, taip pat gyvenantis pagal tikėjimą bei prisiimamą pareigą.

Tėvų pareiga yra savo vaikui parinkti praktikuojančius tikinčiuosius krikštatėvius, kurie pagal tradiciją atstovauja vaikui Bažnyčios bendruomenę, besirūpinančią jo augimu tikėjime. Todėl Bažnyčia prašo, kad krikštatėviai gyventų ir prisiimtų įsipareigojimus, laikydamiesi krikščioniškojo tikėjimo pagrindų, ir kad jų asmeninis, šeimos ir socialinis gyvenimas viešai nepažeistų Viešpaties įsakymų. Jei klaustume, ar gali būti krikštatėviais be Santuokos sakramento kartu gyvenanti pora (nesvarbu ar ji būtų sudariusi civilinę santuoką, ar nesudariusi), turime atsakyti, jog, remiantis kanono formuluote, negali. Jiems nedraudžiama būti krikšto metu krikšto liudininkais, bet turi būti šalia jų vienas krikštatėvis ar krikštamotė arba krikštatėvis ir krikštamotė kartu (873 kan.). Kartą vienai jaunai porai gyvenančiai kartu, taip vadinamoje „laukinėje santuokoje“ sakiau, jog jie negali prisiimti krikštatėvių pareigas, bet jie nepaklausė, motyvuodami tuo, kad vėliau jie vis tiek susituoks ir taps tinkamais šioms pareigoms. Bet taip neįvyko. Jie išsiskyrė ir dabar to krikštatėvio niekas su krikšto vaiku jau nesieja. Atminkime: tinkamais krikštatėviais asmenys ne kada vėliau po krikšto gali tapti, bet tokiais jie turi būti jau krikšto metu. Galima gi vaikui krikštatėviu ar krikštamote pakviesti senelę ar senelį, prie kurio/s galės liudininkais pabūti ir krikšto tėvais pagal bažnytinės teisės nuostatas netinkami asmenys. Juk kanonų kodeksas reikalauja minimaliai bent vieno krikštatėvio ar krikštamotės, kuriais gali būti visi, kuriems bažnytinė teisė nedraudžia, išskyrus biologinius vaiko tėvus. O prie jo/s gali būti ir dar vienas ar keli. Kiekvieną kartą yra ieškoma kaip padėti tėvams pakrikštyti vaiką jam parenkant ir tinkamus krikštatėvius. Liūdna kai kartais užsispyrusiai yra negirdima ką kunigas sako, kai atkakliai lakstoma po parapijas ir ieškoma, kad gal kur nors kunigas padarys pagal mūsų užgaidas. Tuomet supranti kiek svarbus yra tiems tėvams šis sakramentas ir koks jų nusiteikimas vaiką auklėti, kaip Dievo vaiką, o ne kaip krikštytą pagonį.

2021 m. vasario 9 d. Apie Krikštą

Ar galima krikštyti mūsų vaiką, jei nesame bažnyčioje susituokę, klausė ne kartą tėvai? Atsakau jiems, jog vaiką galima ir reikia pakrikštyti, nes jam reikia Dievo malonės ir jis nėra kaltas dėl savo tėvų situacijos. Aišku skirtumas yra dėl ko jo gimdytojai gyvena be Santuokos sakramento. Ar jie galėdami priimti Santuokos sakramentą jo nepriima, ar neturi tokios galimybės, nes anksčiau vienas/a iš jų ar abu yra jau turėję bažnytinę santuoką ir jų ankstesnis santuokinis ryšys juos saisto? Jei jie gali priimti Santuokos sakramentą, bet to nedaro, o vaiką pakrikštyti nori, tuomet kyla abejonė, ar jie tikrai vaiką augins pagal prisiimtus per krikštą įsipareigojimus? Bažnyčios kanonų teisės 868 kanono § 1. sako: „Kad kūdikis būtų teisėtai pakrikštytas, reikalaujama: (nr. 2) kad būtų pagrįsta viltis, jog kūdikis bus auklėjamas katalikų tikėjimu; jei jos visiškai nėra, krikštas pagal partikuliarinės teisės nuostatas turi būti atidėtas, apie priežastį pranešus tėvams“. Todėl tinkamiausiai elgiasi tos poros, kurios pasiruošia Santuokos sakramentui ir prieš krikštydami savo vaiką pirmiausiai vienas kitam prisiekia. Tuomet ir vaiką krikštijant, jau į Krikšto knygą rašome, jog kūdikis gimęs tėvų bažnytinėje santuokoje, o ne vien civilinėje arba tėvams nesusituokus. Sakoma, jog kūdikiai pirmiausia Dievo meilę ir malonę patiria per tėvus, kurie gali būti tuo skaidriu langu, per kurį Viešpats jiems skleis savo šviesą ir šilumą. Todėl tėveliai tegyvena patys teisingame santykyje su Dievu ir tokį gyvenimą perduoda savo vaikams.

2021 m. sausio 27 d. Apie laidotuves

Nuo vaikystės yra likęs atmintyje žmonių dalyvavimas laidotuvėse, kai pagarba mirusiam žmogui būdavo išreiškiama artimųjų pamaldžiu dalyvavimu: su giesmininkais sutariama dėl šermenų giesmių ir maldų, bažnyčioje einama laidotuvių proga išpažinties ir priimama šv. Komunija. Visa tai buvo kaip meilės savo artimajam išraiška ir gyvųjų reikalinga pagalba mirusiojo sielai pasiekti išganymą. Šv. Komunijos nepriėmimas buvo lyg abejingumo, šaltumo mirusiam žmogui (Dievui taip pat) parodymas. Lyg nuostaba giliai knibždėdavo, tai jie visai nemyli jo ar jos? Ir atvirkščiai mirusiojo/iosios artimųjų susivienijimas su Viešpačiu kitiems paliudydavo velionį/ę išlydinčiųjų tikėjimą amžinuoju gyvenimu.

Tai prisiminimai iš kaimiškų parapijų prieš tris dešimtis metų. Šiuo metu iš maldingumu alsuojančio atsisveikinimu su mirusiuoju ne daug kas ir likę. Retai kas dalyvaudami laidotuvių šv. Mišiose pasinaudoja Sutaikinimo sakramento (išpažinties) malone, kad galėtų vertai priimti Kristų šv. Komunijoje. Ne kartą kyla abejonė ar artindamasis žmogus priimti Švč. Sakramentą, tikrai tai daro vertai. Jei dalindamas šv. Komuniją prieš žmogų pakeli Ostiją ir sakai: Kristaus kūnas, o primantysis/čioji nežino ką atsakyti, tuomet nėra viduje ramu, kad žmogus priėmė Dievą kaip turėtų. Neseniai po šv. Mišių jaunų žmonių paklausiau, kada jie prieš šv. Komunijos priėmimą buvę išpažinties. Pasisakė, kad jau seniai. Paaiškinau, kad negalima pvz., kokius metus laiko nebuvus išpažinties eiti per šv. Mišias priimti Komunijos. Žmonėms kartais atrodo, kad ekstra įvykis/proga, pvz. šeimos nario laidotuvės, sukuria tai akimirkai išskirtinę teisę priimti šv. Komuniją. Ne, mielieji. Teisę mums duoda tik malonės būklė mūsų sieloje, kurią turime gyvendami be sunkios nuodėmės. Atgailos sakramento šventimo metu išpažinę savo nuodėmes, jų atsižadėję bei gavę savo kalčių atleidimą/kunigo išrišimą įgyjame teisę į savo širdį priimti Viešpatį Jėzų Kristų. Sunkios nuodėmės būklėje/stovyje priimdami šv. Komuniją mes visai nepagerbiame Viešpaties, bet veikiau jį išduodame. Todėl gerai kiekvienas įvertinkime savo sielos stovį pasirinkdami daryti vien tai kas šventa ir Dievui patinka.

2021 m. sausio 26 d.  Apie laidotuves

„Klebone, norim kad būtų gražios laidotuvės“. Taip yra man ne kartą sakę dėl laidotuvių su kunigu susitarę žmonės. Tuomet klausiu jų, kaip jie supranta gražias laidotuves? Man paaiškina, jog yra gražu, kai kunigas iškilmingai aukoja šv. Mišias, pamoksle visiems primena mirusio/ios gerus darbus, gražiai yra giedama, po to tvarkingai palydima į kapines gausiai dalyvaujant žmonėms. Tai be abejo prisideda prie gražaus mirusio žmogaus palaidojimo. Bet dar svarbiau patiems artimiesiems savo mirusiajam/ai dvasiškai padėti ir atsisveikinimą su žmogumi išgyventi kaip jo/jos atidavimo į Dievo rankas laiką. Todėl krikščioniškos laidotuvės visada pasižymės nuoširdžia malda prie mirusiojo/ios, pamaldžiu ir pilnu dalyvavimu šv. Mišiose, t.y. priimant šv. Komuniją, prieš tai, jei esu sunkiai nusidėjęs ar jau seniau buvęs, einant Išpažinties. Man laidotuvėse gražiausias būtent šitoks žmonių elgesys. Kaip miela, kai laidojamo žmogaus artimieji, su tikėjimu švenčia Atgailos sakramentą (prieina Išpažinties), priima Kristų šv. Komunijoje, nes galvoja kaip galėtų savo mirusiojo/iosios sielai kuo geriau padėti. Tada galiu sakyti, tai buvo gražios laidotuvės. Taigi, gražias laidotuves ne kas nors kiti mums padarys, bet mes patys susikursime.

2021 m. sausio 23 d.  Apie laidotuves

Vienas iš gerų darbų žmogaus kūnui, mirusį palaidoti. Besirūpinantys mirusio žmogaus palaidojimu kreipiasi į kunigą. Dažniausiai pradeda derinti nuo jiems svarbiausio dalyko, kada galės kunigas palydėti mirusįjį/iąją į kapines. Tai svarbi palaidojimo apeigų dalis. Bet ne pagrindinė. Kur kas svarbesnė laidotuvių dalis yra Eucharistijos (Šv. Mišių) už mirusį žmogų šventimas. Gaila, kai iš žmonių patiri, kad jiems svarbu tik palydėjimas į kapines. Norisi jiems sakyti, jei jums nesvarbu šv. Mišios už laidojamą žmogų, tai kam jums reikalingas kunigas kapinėse. Juk ir be jo galite sėkmingai numirusį palaidoti. Ką pagelbės mirusio žmogaus sielai kunigo buvimas prie kapo duobės, jei jūs jį ar ją neateisite užtarti prie Viešpaties altoriaus? Atskirkime kas šią valandą mirusiajam/jai yra tikroji mūsų pagalba ir pagarba. Šv. Monika prieš mirtį savo sūnui šv. Augustinui sakė, jog jai nesvarbu kur jos kūną jis palaidos, jai svarbu, kad tik jis ją atmintų šv. Mišių aukoje.

2021 m. sausio 25 d.  Apie bažnyčios šventorių

Šiandien išeinu melstis į šventorių ir prie centrinių vartų vos neįlipau į išmatas. Pasirodo mus aplankė žmogaus draugas ar draugai ir paliko lauktuvių. Reiktų suprasti, kad keturkojo prižiūrėtojai nepastebėjo augintinio nusilengvinimo arba nusprendė, kad mums nesvarbu ką po savęs paliekam. Tai va. Vieni pluša ir gražina bažnyčios prieigas, kiti jas dergia. Nuo kada šventorius tapo tinkama vieta vedžioti šunis?! Nuo kada šventorius pasidarė tinkama vieta, kai prisėdusi ant suoliuko ar nuėjusi į kurią nors kampinę koplyčią pensininkė sau ramiai parūko?! Pats mačiau ir paprašiau jos prie bažnyčios to nedaryti. Dėkui Dievui turime puikių žmonių, kurie myli savo bažnyčią, ją remia ir puošia. Gaila tik už tuos, kurie iš dykaduonystės temoka gadinti kas kitų su meile išpuoselėta. Prisimenu ir seniūnės liūdesį dėl piktybinių žmonių veiksmų niokojant miesto želdinius. Brangieji, gražinkime savo aplinką, neterškime savo Dievo namų kiemo, kurkime grožį ir rodykime pagarbą tiems, kurie savo triūsu stengiasi mūsų širdims teikti džiaugsmo.

2021 m. sausio 22 d.  Apie sielovadą

Pateiksiu vieną patirtą situaciją, kuri tikrai nėra vienintelė mano sielovadinėje tarnystėje.

Skambina mama, kuri sūnaus prašoma klausia kaip kuo greičiau jis galėtų pasikrikštyti. Jos vaikas jau suaugęs ir pats turi vaiką, kurį nori krikštyti ir jam nesmagu, kad pats nėra priėmęs krikšto. Mamai paaiškinu, kad nekrikštyti turi lankyti Suaugusių pasirengimo sakramentams Katechumenato programą, kuri prasideda spalio mėnesį ir tęsiasi iki Sekminių. Mama neapsidžiaugia pvz., sakydama, šaunu! jis tiek daug sužinos per visą tą laiką ir Dievui padedant pats brandžiu krikščionimi! Deja. Ji pradeda aiškinti, kad sūnus neturi laiko čia pas jus kas savaitę vaikščioti, kad jis ir taip daug apie tikėjimą žino ir maldas moka. Be to, gali duoti auką, tik jūs jam padėkite. Kitu atveju jis ieškos kas gali jį greičiau pakrikštyti. Man beliko jai pasakyti, kad Bažnyčios tikslas nėra paimti ir pakrikštyti, bet mes siekiame žmogų vesti prie Dievo per jo gyvą įsijungimą į bendruomenę, kai kartu melsdamiesi, klausydamiesi kitų tikėjimo liudijimo, stengdamiesi per Šv. Raštą suvokti mums kalbantį Dievą padėtume žmogui pasirinkti sąmoningai gyventi su Viešpačiu. Jei žmogus apsisprendžia priimti Krikštą, jis turi pačiai bendruomenei būti žinomas, kad ir žmonės, atsakingi už jo paruošimą sakramentams, galėtų spręsti ar šis asmuo vertas Įkrikščioninimo sakramentais būti priimtas į Dievo tautą. Todėl sakiau tai mamai, jog ji duotų sūnui mano mobiliojo telefono numerį, kad jis pats pasiskambintų ir pasikalbėtume. Deja, ne retai pasitaiko, kad suaugę prašo, jog kiti už juos kreiptųsi į kunigą ir spręstų jų dvasinius reikalus. Kviečiu kiekvieną turintį kokį neaiškumą, drąsiai kreiptis ir išsiaiškinti. Ryžkimės labiau augti tikėjime, trokšti pažinti Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai (Kol 2, 3).

2021 m. sausio 21 d.  Apie sielovadą

Šį mėnesį viena mama kreipėsi dėl sūnaus, kuriam 15 metų, klausdama, kaip jis galėtų priimti Sutvirtinimo sakramentą, nes šią vasarą krikštijant vaikelį jį prašo būti krikšto tėvu. Turime atsakyti šiai mamai, kad ruošimas Sutvirtinimo sakramentui parapijoje prasideda ne po Naujųjų metų, bet vyksta nuo spalio mėnesio ir jau šiais mokslo metais nėra priimama į pasiruošimo grupę nauji jaunuoliai. Beje, krikštatėvio pareigą leidžiama prisiimti tik tam, kuris jau yra sulaukęs šešiolikos metų amžiaus, nebent sakramento teikėjas dėl pateisinamos priežasties padarytų išimtį (plg. 874 kan.). Klausimas kyla, kodėl apie Sutvirtinimo sakramentą susimąstoma tuomet, kai kas nors paprašo būti krikštatėviu. Arba norima ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, nes vėliau galvojam tuoktis bažnyčioje. Teisingas motyvas ruoštis sakramentams visada turi būti susijęs su noru atrasti Dievą ir su Juo gyventi.

Ir prisiminkime, kad registracija sakramentams prasideda nuo rugsėjo mėnesio.

2021 m. sausio 20 d.  Apie sielovadą

Pasitaiko, jog gruodžio, sausio mėnesiais kreipiasi į kunigus sužadėtiniai dėl santuokos, kuri turėtų būti šių metų vėlyvą pavasarį ar vasarą. Kai jų paklausi, ar esate visiškai įkrikščioninti t.y. priėmę Krikšto, Eucharistijos, Sutvirtinimo sakramentus dažnai jie atsako, jog nėra visų priėmę. O Santuokos sakramento priėmimui reikia pilno įkrikščioninimo. Tuomet tenka paaiškinti, jog ruošimas suaugusių sakramentams jau pasidėjo nuo spalio mėnesio (kitur jis prasideda net rugsėjo mėnesį) ir į tą grupę mes negalime priimti naujų narių. Į klausimą, ar negirdėjote nuo kada prasideda ruošimas suaugusių sakramentams, atsakoma, jog nežinojome, kad taip iš anksto reikia kreiptis ir taip ilgai reikia ruoštis. Todėl sakykime vaikams, jaunimui, suaugusiems, kad pasiruošimo sakramentams trukmė yra nuo spalio iki gegužės/birželio mėnesių ir kad registracija sakramentams vyksta rugsėjo mėnesį.