Kunigystė

INFORMACIJA STOJANTIEMS Į KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJĄ

Kunigai Vilkaviškio vyskupijai yra ruošiami Kauno kunigų seminarijoje. Į ją priimami pakrikštyti katalikiškos doros ir tikėjimo vyrai nuo 18 metų, rimtai apsvarstę pašaukimą kunigystei, pakankamai gabūs mokslui, baigę vidurinę ar jai tolygią mokyklą.

Seminarijos klierikai taip pat yra Katalikų Teologijos Fakulteto Vytauto Didžiojo Universitete studentai. Pasiruošimas kunigystei trunka šešerius su puse metų trimis etapais: pirmieji metai skiriami bendram pasiruošimui (propedeutinis kursas), kiti du - filosofijos studijoms, dar trys su puse - teologijos studijoms. Studijos baigiamos teologijos bakalauro laipsniu. Gabiausiems sudaromos galimybės toliau tęsti studijas VDU magistrantūroje arba užsienyje.

Stojimui reikalingi dokumentai:

vyskupo nukreipimas;
klebono charakteristika;
charakteristika iš mokyklos arba paskutinės darbovietės;
autobiograflja;
Krikšto pažymėjimas;
Sutvirtinimo sakramento pažymėjimas;
vidurinio mokslo baigimo atestatas;
sveikatos pažyma;
pasas;
karinis bilietas;
fotografijos - 4 vienetai 3x4 ir viena 6x9.

Kandidatai į seminariją pirmiausia turi susitikti su savo klebonu ir gauti iš jo charakteristiką. Po to reikia apsilankyti pas Vilkaviškio vyskupą, kuris duoda nukreipimą į seminariją. Vyskupas priima kurijoje (P. Kriaučiūno g. 17, Marijampolė,) darbo dienomis nuo 10 iki 13 val. Dėl susitikimo su vyskupu iš anksto susitariama tel. (343) 6 86 51.

Susirinkus visus reikalingus dokumentus, su jais vykstama į Kauno kunigų seminariją (Jakšto g. 1, Kaunas), kur parašomas prašymas ir užpildoma stojančiojo anketa. Dokumentai čia priimami iki 2006 m. rugpjūčio 17 d., darbo dienomis nuo 8.30 val. iki 16.30 val.

Platesnės informacijos galima teirautis Kauno kunigų seminarijos sekretoriate tel. (37) 32 3734

Stojamajam egzaminui raštu ir žodžiu kandidatai ruošiasi iš "Katalikų Bažnyčios Katekizmo" (LKB Tarpdiecezinės Katechetikos Komisijos leidykla, Kaunas 1996). Jis vyks Kauno kunigų seminarijoje 2006 m. rugpjūčio 18 d. 10 val.

Su viltimi kreipiamės į tikėjimo brolius, kviesdami nuoširdžiai apsvarstyti Kristaus kvietimą "Sek paskui mane" (Lk 5,27).

Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštalinės tarnystės sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.

Kodėl šis sakramentas vadinamas „Šventimų“ sakramentu (Ordo, ordinatio)?

Lotyniškas žodis ordo romėnų senovės laikais reiškė tam tikrą civilinį, pirmiausia valdančiųjų luomą. Ordinatio – tai įjungimas į tą luomą (ordo). Bažnyčioje yra luomų, kuriuos Tradicija, ne sykį pasiremdama ir Šventuoju Raštu, nuo senų laikų vadina taxeis (graikiškai), ordines (lotyniškai); antai liturgija įvardija ordo episcoporum, ordo presbyterorum, ordo diaconorum. Vardu ordo vadinamos ir kitos žmonių grupės: katechumenai, mergelės, sutuoktiniai, našlės...

Įjungimas į kiekvieną iš minėtųjų Bažnyčios luomų vykdavo apeigomis, vadinamomis ordinatio – religiniu bei liturginiu veiksmu: pašventinimu, palaiminimu ar sakramentu. Šiandien žodžiu ordinatio (šventimai) vadinamas sakramentinis veiksmas, kuriuo įjungiama į vyskupų, kunigų ar diakonų luomą; tai daugiau negu paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar įvedimas, nes tuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – „šventoji galia“ (sacra potestas, hierarchia), kuri tegali pareiti tik iš paties Kristaus per Jo Bažnyčią. Šventimai dar vadinami konsekracija [įšventinimas], nes tada Kristus pasiima šį asmenį ir įveda į Bažnyčios tarnybą. Vyskupo rankų uždėjimas ir šventimų malda yra regimas šios konsekracijos ženklas.

Šventimai (Kunigystė)

Kodėl šis sakramentas vadinamas "Šventimų" sakramentu (Ordo, ordinatio)?

Įjungimas į kiekvieną iš minėtųjų Bažnyčios luomų vykdavo apeigomis, vadinamomis ordinatio – religiniu bei liturginiu veiksmu: pašventinimu, palaiminimu ar sakramentu. Šiandien žodžiu ordinatio (šventimai) vadinamas sakramentinis veiksmas, kuriuo įjungiama į vyskupų, kunigų ar diakonų luomą; tai daugiau negu paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar įvedimas, nes tuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – "šventoji galia" (sacra potestas, hierarchia), kuri tegali pareiti tik iš paties Kristaus per Jo Bažnyčią. Šventimai dar vadinami konsekracija [įšventinimas], nes tada Kristus pasiima šį asmenį ir įveda į Bažnyčios tarnybą. Vyskupo rankų uždėjimas ir šventimų malda yra regimas šios konsekracijos ženklas.

Kam teikiamas Šventimų (Kunigystės) sakramentas?

Šventimų sakramentą Bažnyčia teikia tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai, sulaukusiems Kanonų teise nustatyto amžiaus (diakonui – 23 m.; kunigui - 25 m., vyskupui – 35 m.), kruopščiai ištyrus, ar jie tikrai tinkami Bažnyčios tarnybai.

Katalikų Bažnyčioje į kunigus paprastai yra šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei.

Pasirengimas

Norintys ruoštis kunigystei jaunuoliai turi kreiptis į parapijoje dirbantį kunigą.

Praktikuojantys katalikai jaunuoliai, turintys vidurinį išsilavinimą bei parapijos kunigo rekomendaciją, pateikia prašymą ir reikiamus dokumentus stoti į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje metus laiko tiria savo pašaukimą parengiamajame kurse (Jono Pauliaus II namuose Šiluvoje) ir penkerius metus studijuoja, kad įgytų teologijos bakalauro laipsnį.

Apie sakramentą

Visa Bažnyčia yra kunigiškoji tauta. Visi pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Šis dalyvavimas yra vadinamas bendrąja tikinčiųjų kunigyste. Iš jos kyla tarnaujančioji kunigystė. Tai – Šventimų sakramentu perduodama tarnystė, kurios uždavinys yra tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant Kristui. Tarnaujančioji kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės, nes jai suteikta šventa galia tarnauti tikintiesiems. Įšventintieji Dievo tarnai tarnauja mokydami, vadovaudami Dievo garbinimo apeigoms ir pastoracijai.

Per Bažnyčiai atstovaujantį įšventintą asmenį pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis (atstovaudamas Galvai Kristui).

Įšventinimas

Įjungimas į kiekvieną iš šių bažnyčios luomų vyksta sakramentiniu veiksmu – įšventinimu. Tai daugiau nei paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar pavedimas. Šiuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – "šventoji galia", kuri ateina iš Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimu pats Kristus pasiima asmenį ir veda jį į Bažnyčios tarnybą.

Vyskupo rankų uždėjimas ir iškilminga konsekracijos malda, prašant Dievą suteikti pašventinamajam jo tarnystei reikalingų Šventosios Dvasios dovanų, yra regimas įšventinimo ženklas. Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą teikia vyskupai.

Šventimų laipsniai

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine suteikiama vyskupo Įšventinimu. Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami. Kiekvienas vyskupas kaip Kristaus vietininkas gauna Bažnyčios ganytojo pareigas jam pavestoje vietoje. Vyskupai yra vyskupų kolegijos nariai. Kiekvienas vyskupas kaip vietinės Bažnyčios galva šioje kolegijoje liudija visuotinės Bažnyčios vienybę ir drauge rūpinasi visomis Bažnyčiomis. Eucharistija, vadovaujama vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savos Bažnyčios Galvai.

Kunigai – vyskupo bendradarbiai, jų pagalbininkai ir įrankiai, pašaukti tarnauti Dievo tautai. Bažnyčios tradicijoje vyskupų tarnystės pareigos žemesniu lygiu buvo perduotos jiems pavaldiems kunigams, kad šie, kaip kunigų luomo nariai tinkamai atlikdami jiems pavestą apaštališką pasiuntinybę, būtų išmintingi vyskupų luomo bendradarbiai. Drauge su savo vyskupu yra viena, tik skirtingas pareigas užimanti kunigija. Vyskupas jiems paveda rūpestį kuria nors bendruomene arba kokią kitą apibrėžtą bažnyčios užduotį.

Diakonai – tarnai, įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams. Šventimų metu ant jų dedamos rankos, idant jie ne kunigautų, o tarnautų. Įšventinant į diakonus rankas uždeda tik vyskupas, šitaip parodydamas, kad diakonas ypatingai susietas su vyskupu tarnavimo reikaluose. Diakonai neturi tarnybinės kunigystės šventimų, tačiau diakonystės šventimais jiems suteikiama teisė tarnauti Bažnyčios reikalams: padėti skelbti Dievo žodį, patarnauti Dievo garbinimo apeigose, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo meilės darbams. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs ganytojiškajai savo vyskupo valdžiai. Tiek vyskupai, tiek kunigai pirmiausia būna įšventinami į diakonus, kad visų jų tarnyba būtų Kristaus, atėjusio tarnauti ir "savo gyvybės atiduoti už daugelį", ženklu.

Iki šiol Lietuvoje diakonais buvo šventinami tik besiruošiantys kunigystei, tačiau Katalikų Bažnyčioje diakonais gali būti ir vedę vyrai. Lietuvos Vyskupų Konferencija jau yra priėmusi pasiruošimo vedusiųjų diakonatui nuostatus. Šiuo metu jie yra pristatyti patvirtinti Apaštalų Sostui.