Sakramentai

Krikštas

Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai... ( Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1213 )

Kam Krikšto sakramentas teikiamas?

Pareiškęs norą, Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus (kūdikio vardu šį norą pareiškia tie, kurie įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai).

Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.

Pasirengimas

Vaiko krikštui – tėveliai arba globėjai, norintys pakrikštyti savo vaikus, prieš dvi savaites kreipiasi į parapijos kunigą.

Suaugusiojo krikštui – pats žmogus kreipiasi į parapijos kunigą, pareiškia norą krikštytis.

Kas gali krikštyti?

Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje arba koplyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Krikšto sakramentas yra švenčiamas bendruomenėje, todėl krikštijama ne pavieniui, o bendrai, kiek tą dieną yra pareiškusių norą priimti Krikšto sakramentą. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas – ten, kur gyvena tėvai.

Esant rimtai priežasčiai (pav.: kūdikiui esant mirties pavojuje), krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, t. y. pilant ant galvutės vandenį, ištaria trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Ona) aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikštą papildytų.

Apie Krikšto sakramentą

Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Krikštu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta, trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.

Krikšto metu yra duodamas vardas. Kadangi krikštijamasis įsijungia į Dievo vaikų antgamtinį gyvenimą, tai prasminga, kad jam būtų duodamas vardas šventojo, kuris galėtų padėti tesėti Krikšto pažadus ir jį globotų.

Krikštatėviai

Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, todėl jis turi būti ugdomas. Krikštijamojo ar jo krikštatėvio kunigas klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės“. Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba. Todėl krikštatėviais gali būti ne jaunesnei nei 16 m. tvirtai tikintys katalikai (pakanka ir vieno iš krikštatėvių, tačiau nekatalikai krikštatėviais būti negali), pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiajam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Krikštatėviais gali būti pilnai įkrikščioninti asmenys t. y. patys priėmę Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus. Jei kviečiama kartu gyvenanti pora, tuomet jie turi gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje.

Sutvirtinimas

Sutvirtinimo sakramentu (pakrikštytieji) tobuliau sujungiami su Bažnyčia, praturtinami ypatinga Šventosios Dvasios jėga ir todėl dar labiau įpareigojami, kaip tikri Kristaus liudytojai, žodžiu bei darbu skleisti ir ginti tikėjimą... ( Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1285)

Kam Sutvirtinimo sakramentas teikiamas?

Sutvirtinimą gali ir privalo priimti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas žmogus. Sutvirtinamasis turi būti pašvenčiamosios malonės stovyje, atitinkamai pasirengęs ir sugebąs atnaujinti Krikšto pažadus. Tam pasiruošti padeda parapijos katechetas. Sutvirtinimas atbaigia Krikšto malonę ir kaip Krikštas, krikščionio sieloje įspaudžia dvasinį charakterį (arba neišdildomą žymę), dėl to šį sakramentą galima gauti tik vieną kartą gyvenime.

Pasirengimas

Rengiami tikintieji nuo 8 klasės. Norintys priimti Sutvirtinimo sakramentą parapijos namuose turi lankyti ALFA kursą, kuris prasideda spalio mėnesį (registracija vyksta bažnyčioje visą rugsėjo mėnesį). Sausio mėnesį baigus ALFA kursą, toliau tęsiasi užsiėmimai šiokiadieniais.

Per užsiėmimus aiškinamės Katalikų Bažnyčios katekizmą, gilinamės į Sutvirtinimo sakramento prasmę, teikiamas malones, mokomės būti Kristaus liudytojais savo aplinkoje, susidraugaujame, įsijungiame į parapijos gyvenimą.

Reikalavimai Sutvirtinimo sakramento priėmimui

Tikintieji turėtų labai atsakingai įvertinti savo nusiteikimą Sutvirtinimo sakramento atžvilgiu ir ryžtis tolesniam augimui dvasinio tobulumo prasme. Sąmoningo amžiaus sulaukęs sutvirtinamasis privalo išpažinti tikėjimą, būti malonės būklėje, turėti norą gauti šį sakramentą ir būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu bei liudytoju bažnytinėje bendruomenėje ir pasaulyje.

Sutvirtinimas yra vadinamas „krikščioniškosios brandos sakramentu“. Todėl prieš šio sakramento priėmimą reikia pasitikrinti ir papildyti žinias apie krikščioniškojo tikėjimo tiesas. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, todėl prieš priimant Sutvirtinimo sakramentą reikia atlikti Atgailos sakramentą.

Sutvirtinimo sakramento padariniai

Tradicija vieningai sutaria ir galutiniu Sutvirtinimo sakramento padariniu laiko Šventosios Dvasios dovaną. Charakteris tėra ženklas šio pilnutinio padarinio atžvilgiu. Jeigu sutvirtinamasis savo nuodėmėmis nedaro tam kliūčių, Sutvirtinimas jam suteikia Šventąją Dvasią, kad tikintįjį dar giliau įskiepytų dieviškoje įvaikystėje, tvirčiau suvienytų su Kristumi, tobuliau suvienytų su Bažnyčia, aktyviau įtrauktų į jos pasiuntinybę ir padėtų liudyti krikščioniškąjį tikėjimą gyvenime.

Sutvirtinimo sakramentas nėra toks būtinas, kad be jo kas nors negalėtų būti išgelbėtas. Tačiau žmogus esti sunkios nuodėmės būklėje, jei galėdamas gauti Sutvirtinimą jo atsisako arba nepaiso. Pastarąja prasme Sutvirtinimas gali būti laikomas būtinu išganymui. Nepriėmus Sutvirtinimo, galima laimėti amžinybę tik su sąlyga, kad jis nebuvo laisva valia dėl paniekos šiam sakramentui atmestas. Bažnyčios tradicijoje gyva samprata, jog Sutvirtinimo sakramentas yra vertingas žmogaus dvasiniam gyvenimui. Kiekvieno pakrikštytojo įkrikščioninimas turi užsibaigti Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentais. Todėl, jei tikinčiajam gresia mirties pavojus, patariama, kad, prieš priimant Viatiką (šv. Komunija mirštančiajam), jis būtų sustiprintas Sutvirtinimo sakramentu.

Sutvirtinimo sakramento apeigos

Esminė Sutvirtinimo apeiga yra pakrikštytojo asmens kaktos patepimas šventąja krizma, Sutvirtinimą teikiančiojo (ordinarinis sakramento teikėjas yra vyskupas) rankos uždėjimas ir tariami žodžiai: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“. Liturginiais šio Sakramento teikimo nuostatais yra išreiškiamas pageidavimas, kad apeigos būtų atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Dalyvauti šiose iškilmėse kviečiami sutvirtinamųjų giminės, bičiuliai bei vietinės bendruomenės nariai, kad jie atstovautų visai Dievo tautai ir parodytų, kokius tikėjimo vaisius joje subrandino Šventoji Dvasia.

Sutvirtinimo globėjas ir vardas

Patariama kiekvienam sutvirtinamajam turėti Sutvirtinimo globėją, kuris, kaip vyresnysis brolis, jį atvestų ir pristatytų vyskupui, o paskui padėtų ištikimai vykdyti Krikšto pažadus ir saugoti Šventosios Dvasios dovaną. Kad išreikšti glaudesnį Krikšto ir Sutvirtinimo ryšį, pageidaujama Sutvirtinimo globėju (globėja) kviesti vieną iš krikštatėvių. Jeigu būtų pasirenkamas kitas globėjas, tai jis turi būti tinkamas dvasiniu atžvilgiu šioms pareigoms atlikti ir turėti savybes, kurių reikalauja Kanonų teisė:

  • Būtų sulaukęs šešiolikos metų amžiaus.
  • Būtų katalikas, jau priėmęs Sutvirtinimo bei šv. Eucharistijos sakramentą, gyvenantis pagal tikėjimą bei dabar prisiimamas pareigas. Nebūtų suvaržytas kokios nors uždėtos ar paskelbtos kanoninės bausmės.
  • Nebūtų sutvirtinamojo tėvas ar motina.
  • Sutvirtinimo apeigų nuostatai reikalauja, kad sutvirtinamieji šalia Krikšto vardo pasirinktų dar Sutvirtinimo vardą, kuris turi būti šventojo vardas.

Eucharistija (Švenčiausiasis Sakramentas)

„Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą – gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas.“ / Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1323 /

Šventoji Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Viešpats, norėdamas visada pasilikti su savaisiais ir padaryti juos savo Prisikėlimo dalininkais, įsteigė Eucharistiją, kurioje Jis duoda valgyti Duoną – savo Kūną ir gerti iš savo Kraujo taurės. „Tai darykite mano atminimui“, – sakė Jis. Tikintieji, Krikšto sakramentu iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje, švęsdami šv. Mišių auką – Eucharistiją.

Kam teikiamas Eucharistijos sakramentas?

Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės stovyje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.

Sekmadienio Eucharistija patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Todėl tikintieji turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pav.: liga, kūdikio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Dalyvavimo šv. Mišiose įsakymą įvykdo tas, kas šventės dieną (arba jos išvakarėse) dalyvauja švenčiamoje Eucharistijoje. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Bažnyčia moko, jog visi pakrikštytieji, esantys malonės stovyje, gali vertai priimti Eucharistiją. O kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs katalikas, turi pareigą (jos nepaisymas yra nuodėmė) bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją.

Pasirengimas

Pirmoji išpažintis ir Pirmoji Šv. Komunija

Vaikai, norintys priimti šiuos sakramentus turi iki rugsėjo vidurio užsiregistruoti bažnyčioje. Pasiruošimas Pirmosios Šv. Komunijos ir Atgailos sakramentams vyksta parapijos bendruomenėje metus laiko.

Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 10 metų vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.

Į Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus vedančios katechezės uždavinys – lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje, todėl svarbu, kad vaikas tikėjimo tiesų pažinimą ir bendruomeniškumo jausmą įgytų laipsnišku ir sistemingu dalyvavimu parapijos susitikimuose. Ruošimosi minėtiems sakramentams trukmė – vieneri mokslo metai, kviečiant vaikus vienam užsiėmimui per savaitę. Vaikai ir jų šeimos nariai raginami dalyvauti sekmadienio ir privalomų švenčių šv. Mišiose. Užsiėmimai parapijojos namuose vyksta sekmadieniais ar kitomis nustatytomis dienomis. Vaikai su tėveliais dalyvauja šv. Mišiose ir įtraukiami į patarnavimą liturgijai.

Suaugusieji Sutaikinimo, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams ruošiami atskirai.

Eucharistijos šventimas – šv. Mišios

Šv. Mišios – tai Kristaus ir visos Bažnyčios, o ne atskiro tikinčiojo, Auka, todėl Bažnyčia kviečia mus šv. Mišiose dalyvauti pilnai, sąmoningai ir bendrai.

Pilnas dalyvavimas šv. Mišiose yra tada, kai jose dalyvaujame nuo pradžios iki pabaigos ir jų metu priimame šv. Komunija. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali jos realiai priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinus savyje troškimą, kviesti Viešpatį dvasinei vienybei. Šv. Komunijos galime eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, prie Viešpaties stalo artinantis drauge su visais tikinčiaisiais.

Sąmoningai dalyvaujame šv. Mišių šventime tada, kai suprantame jų sąrangą, liturgijos prasmę, apeigų reikšmę ir savo dvasia įsijungiame į Bažnyčios maldą bei Kristaus auką.

Bendrai dalyvaujame šv. Mišiose tuomet, kai drauge su visa bendruomene meldžiamės, giedame, atsakome į kunigo kreipinius, stojame ar klaupiame, kaip tai numato liturgijos eiga.

Šv. Mišios turi dvi pagrindines dalis – Žodžio ir Aukos liturgiją

Žodžio liturgijoje mes klausome Dievo Žodžio ir Bažnyčios mokymo, išpažįstame savo tikėjimą bei meldžiame Dievą, prašydami malonių sau ir visai Bažnyčiai.

Aukos liturgijoje švenčiame tris svarbius momentus: aukojimą, perkeitimą ir susivienijimą (šv. Komuniją).

Aukojimo metu atnešame duoną ir vyną kaip mūsų atnašą Dievui, į kurią mes sudedame savo darbą, troškimus, džiaugsmus ir kančias.

Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju – sudabartinama (t. y. tampa mums aktualia) vieną kartą ir visiems laikams Kristaus ant kryžiaus paaukotoji auka, kuria Jis mus sutaikino su Dievu.

Susivienijimo arba vienybės pokylio metu, valgydami tą pačią sulaužytą Duoną ir gerdami iš vienos Taurės, mes tikrai ir realiai vienijamės su Kristumi ir tarpusavyje.

Eucharistijos priėmimas – Šv. Komunija

Sąlygos šv. Komunijai priimti

Norint vaisingai priimti šv. Komuniją, pirmiausia reikia būti pašvenčiamosios malonės stovyje, todėl, jei turime sunkią nuodėmę, reikia atlikti sakramentinę išpažintį, antraip padarytume šventvagystės nuodėmę. Turint lengvų nuodėmių galima eiti šv. Komunijos, prieš tai šias nuodėmes apgailėjus ir už jas Viešpaties atsiprašius. Bažnyčioje galioja eucharistinio pasninko reikalavimas, būtent 1 val. susilaikyti nuo valgio (pasninko nelaužo vanduo ar vaistų vartojimas). Taip pat labai svarbi pagarbaus šv. Komunijos priėmimo sąlyga – susitikimo su Kristumi troškimas. Priėmus šv. Komuniją, t. y. priėmus patį Viešpatį, reikia bent keliolika minučių susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima mintimis, savais žodžiais ar maldaknygės madomis.

Šv. Komunijos vaisiai

Kokių malonių mes gauname priimdami šv. Komuniją? Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu šv. Komunija tikintįjį tvirčiau suvienija su Viešpačiu. Ši vienybė su Kristumi ugdo ir išskleidžia žmoguje antgamtinį gyvenimą: padidina pašvenčiamąją malonę ir suteikia veikiančiųjų malonių, kurios padeda ugdyti dorybes. Sakramentinė Komunija išvaduoja iš lengvųjų nuodėmių ir apsaugo nuo sunkiųjų, tokiu būdu ją priimantiems tampa amžinojo gyvenimo laidu.

Atgaila (Sutaikinimo sakramentas)

„Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.“ ( Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1422)

Kam teikiamas Atgailos sakramentas?

Kiekvienam po krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Atgailos sakramentas yra būtinas žmogaus išganymui. Mūsų bažnyčioje šis sakramentas yra švenčiamas kasdien prieš kiekvienas šv. Mišias. Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą metuose atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra kviečiami neatdėlioti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Kada reikia eiti išpažinties?

Tada, kada yra padaroma sunki nuodėmė, nes gyventi be Dievo malonės yra nuostolinga ir rizikinga. Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties galima eiti kartą per mėnesį, nes Atgaila suteikia veikiančiųjų malonių priešinantis blogiui, grąžina ar padidina pašvenčiamąją malonę. Bažnyčios įsakymas kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinant išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą.

Pasirengimas

Kad Atgailos sakramento šventimas būtų pilnas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti, už jas gailėtis, ryžtis nebenusidėti, nuodėmes išpažinti ir už jas atsilyginti. Pirmiausia reikia nuodėmes atsiminti – tai vadinamasis sąžinės tyrimas (patikrinimas).

Pavyzdys sąžinės patikrinimui

Atgailos sakramento apeigos

Atlikus sąžinės tyrimą, reikia Dievo atsiprašyti, t. y. gailestis už nuodėmes, kuris gali būti tobulas ir netobulas. Atgailos sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas. Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti iš tikėjimo kylantys motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, kai atsiprašome suprasdami, kad mes įžeidėme savo gerąjį Tėvą, paniekinome Jo gerumą ir meilę, kad pasidavėme netvarkingam polinkiui prieš Dievo valią, gailestis vadinamas „tobulu“. Jei gailimasi dėl kitų motyvų: kad darydami nuodėmes užsitraukėme pasmerkimą amžinybėje, kad galime susilaukti blogio atpildo ir pan. – „netobulas“ gailestis. Tačiau gailestis už nuodėmes niekuomet nebus geras, jei jo nelydės nusistatymas, kiek žmogiškos jėgos leis, daugiau nebenusidėti ir vengti aplinkybių, vedančių į nuodėmę. Tobulas gailestis, sujungtas su pasiryžimu nebenusidėti, jei nėra galimybės atlikti sakramentinę išpažintį, atleidžia nuodėmes, tik su sąlyga, kad artimiausiu metu, kai bus galimybė, atliksime išpažintį.. Kad Atgailos sakramentu gautume nuodėmių atleidimą, pakanka ir netobulo gailesčio, tačiau reikia stengtis suprasti tikrąją nuodėmės žalą ir giliausią gailesčio prasmę.

Išpažintis

Apgailėję savo nuodėmes, turime jas išpažinti kunigui, t.y. mes patys save turime nuteisti, atskleisdami sielos žaizdas Dievo ir Bažnyčios įgaliotam atstovui, kad iš Dievo ir jo tautos sulauktume atleidimo. Išpažintyje turime atskleisti savo sąžinės netobulumus nieko neslėpdami, nei perdėdami. Pirmiausia reikia pasakyti sunkiąsias nuodėmes ir jų skaičių, o po to pasakyti mažąsias, kasdienes nuodėmes, primenant, ar dažnai ar retai jos pasitaiko (pav.: kasdien, keletą kartų savaitėje ir pan.). Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų. Po išpažinties turime atlikti kunigo nurodytą atgailą, atitaisyti kitam padarytą medžiaginę ar moralinę skriaudą, saugotis aplinkybių, vedančių į anksčiau padarytus nupuolimus.

Kai yra išpildomos visos Atgailos sakramento sąlygos, kunigo tariamais atleidimo žodžiais: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių…“ gauname nuodėmių atleidimą ir Atgailos sakramentu teikiamų malonių.

Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai:

  • Sutaikinimas su Dievu, kai sugrąžinama pašvenčiamoji malonė.
  • Sutaikinimas su Bažnyčia.
  • Už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas.
  • Sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda.
  • Suteikimas veikiančiųjų malonių, padedančių nugalėti pagundas, vengti aplinkybių, stumiančių į nuodėmę.

Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Šiuo sakramentu yra atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, ir niekas neturi blogesnių pasekmių patiems nusidėjėliams, Bažnyčiai ir visam pasauliui. Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą ir Bažnyčios, kurios gyvuoju akmeniu turi būti kiekvienas krikščionis, dvasinę gerovę. Bažnyčia moko, kad priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge atgailaujantys sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.

Kristus panorėjo, kad visa jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu būtų Jo Kraujo kaina mums pelnyto atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Tačiau galią atleisti nuodėmes jis pavedė apaštalų valdžiai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę“. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Kaip kiekvienas sakramentas, taip ir Atgaila, yra liturginis veiksmas. Atgailos sakramentą sudaro penitento veiksmai ir kunigo išrišimas. Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena, rūpestingai atlikęs sąžinės patikrinimą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes. Asmeninė visų nuodėmių išpažintis, o po jos einantis išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, nebent fizinė ar moralinė negalimybė atleistų nuo tokios išpažinties.

Atgailos sakramentas dar vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus. Atsivertimas yra Evangelijos, kuri mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi, esmė. Šios draugystės besąlygiška nuostata – atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia.

Ligonių patepimas

"Šventuoju Ligonių patepimu ir kunigų malda visa Bažnyčia paveda ligonius kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad juos sustiprintų ir gelbėtų; dar ir paragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi ir tuo įnešti savo dalį Dievo tautos gerovei." / Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1499 /

Kam teikiamas Ligonių patepimo sakramentas?

Šis sakramentas teikiamas parapijos ligoniams ir senyvo amžiaus žmonėms. Dėl sakramento teikimo reikia iš anksto tartis su parapijos kunigais po šv. Mišių arba iš anksto pasiskambinus

Patepimas yra teikiamas tikintiesiems, kurie serga, kurių sveikatai gresia rimtas pavojus arba ji silpnėja dėl senatvės. Sakramentas gali būti kartojamas ir toje pačioje ligoje, jei po matomo pagerėjimo ligonio būklė vėl pablogėjo. Visada galima priimti šį Sakramentą prieš operaciją, kai rimta liga yra operacijos priežastis, o sergantiems vaikams galima teikti tada, kai jie suvokia šio Sakramento esmę ir naudą. Tiems ligoniams, kurie yra praradę sąmonę, Ligonių patepimas yra teikiamas, jei jie prieš sąmonės praradimą prašė šio sakramento arba numanoma, kad, jei turėtų sąmonę, tai jo prašytų. Jeigu tikintysis jau yra miręs – sakramentas neteikiamas.

Katalikams yra privaloma kasmetinė išpažintis ir velykinė šv. Komunija. Nuo to neatleidžiami ir ligoniai. Todėl sergantiems ir negalintiems ateiti į bažnyčia drauge su visais švęsti Eucharistijos, bent Velykų laikotarpiu, reikia pakviesti kunigą į namus, kad ligonis priimtų Atgailos, Švenčiausiąjį Sakramentą, o taip pat ir Ligonių patepimo sakramentą. Tikintieji tepadrąsina ligonius prašyti kunigo suteikti šį sakramentą. Taip pat tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia be Ligonių patepimo teikia Eucharistiją kaip viatiką – kelionės maistą.

Pasirengimas

Laukiant kunigo Ligonių patepimo sakramentui suteikti, reikia pasiruošti: ant baltai užtiesto stalo, pastatomas kryžius ir dvi žvakės (netinka spalvotos dekoratyvinės žvakės), padedama stiklinė vandens, valgomas šaukštas ir ant lėkštelės du gabalėliai vatos.

Apie Ligonių patepimo sakramentą plačiau

Liga ir kentėjimas visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Bažnyčia nori padėti žmogui suvokti ir išgyventi kančią kaip neatskiriamą gyvenimo dalį. Lygiai taip pat ir mirtis suprantama kaip gyvenimo dalis, nes ja pereinama į amžinąjį gyvenimą. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Viešpatį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.

Ligonio kūno ir dvasios jėgoms sustiprinti, pašvęsti jo kančią, laimėti mirties kovą ar grąžinti sveikatą – Bažnyčia švenčia Ligonių patepimo sakramentą, apie kurį apaštalas Jokūbas rašo: "Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista" (Jok 5, 14–15).

Bažnyčia visiems tikintiesiems įsako neapleisti ligonių, dalintis su jais Kristaus bei Bažnyčios rūpesčiu bei meile, juos lankyti, stiprinant Viešpatyje, jei reikia, jiems broliškai padedant. Ne tik ligonis privalo kovoti prieš negalę, bet ir gydytojai bei visi, tam tikru būdu pasišventę ligonių slaugai, turi būti rūpestingi savo veikloje, pasitarnaudami ligonių dvasiniam bei kūniškam palengvinimui. Vykdydami Kristaus žodžius, kuriais Jis liepė lankyti ligonius, jie tai atlieka apgaubdami juos rūpesčiu. Šiais žodžiais Viešpats patikėjo artimiesiems, gydytojams bei slaugytojams visą žmogų, kad padėtų kūno reikaluose ir suteiktų dvasinės paramos.

Teikėjas

Ligonių patepimo sakramentą teikia tik vyskupas ar kunigas, išklausęs ligonio išpažinties.

Apeigos (liturgija)

Kaip ir visi sakramentai, Ligonių patepimas yra liturginė ir bendruomeninė apeiga, atliekama šeimoje, ligoninėje ar bažnyčioje, teikiant šį sakramentą vienam ligoniui ar visai jų grupei. Esminė šio Sakramento apeiga yra ligonio kaktos ir rankų (pagal Romos apeigas) patepimas, palydimas sakramentą teikiančio kunigo maldos, kurioje prašoma ypatingos šio Sakramento malonės.

Prašomos sakramentinės malonės vaisiai:

  • ligonio susivienijimas su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui;
  • paguoda, ramybė ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ar senatvės kentėjimus;
  • nuodėmių atleidimas, jei ligonis jo negalėjo gauti Atgailos sakramentu;
  • sveikatos atgavimas, jeigu tai naudinga sielos išganymui;
  • parengimas pereiti į amžinąjį gyvenimą.

Šventimai (Kunigystė)

Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštalinės tarnystės sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.

Kodėl šis sakramentas vadinamas "Šventimų" sakramentu (Ordo, ordinatio)?

Lotyniškas žodis ordo romėnų senovės laikais reiškė tam tikrą civilinį, pirmiausia valdančiųjų luomą. Ordinatio – tai įjungimas į tą luomą (ordo). Bažnyčioje yra luomų, kuriuos Tradicija, ne sykį pasiremdama ir Šventuoju Raštu, nuo senų laikų vadina taxeis (graikiškai), ordines (lotyniškai); antai liturgija įvardija ordo episcoporum, ordo presbyterorum, ordo diaconorum. Vardu ordo vadinamos ir kitos žmonių grupės: katechumenai, mergelės, sutuoktiniai, našlės...

Įjungimas į kiekvieną iš minėtųjų Bažnyčios luomų vykdavo apeigomis, vadinamomis ordinatio – religiniu bei liturginiu veiksmu: pašventinimu, palaiminimu ar sakramentu. Šiandien žodžiu ordinatio (šventimai) vadinamas sakramentinis veiksmas, kuriuo įjungiama į vyskupų, kunigų ar diakonų luomą; tai daugiau negu paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar įvedimas, nes tuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – "šventoji galia" (sacra potestas, hierarchia), kuri tegali pareiti tik iš paties Kristaus per Jo Bažnyčią. Šventimai dar vadinami konsekracija [įšventinimas], nes tada Kristus pasiima šį asmenį ir įveda į Bažnyčios tarnybą. Vyskupo rankų uždėjimas ir šventimų malda yra regimas šios konsekracijos ženklas.

Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštalinės tarnystės sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. ( Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1536 )

Kam teikiamas Šventimų (Kunigystės) sakramentas?

Šventimų sakramentą Bažnyčia teikia tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai, sulaukusiems Kanonų teise nustatyto amžiaus (diakonui – 23 m.; kunigui - 25 m., vyskupui – 35 m.), kruopščiai ištyrus, ar jie tikrai tinkami Bažnyčios tarnybai.

Katalikų Bažnyčioje į kunigus paprastai yra šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei.

Pasirengimas

Norintys ruoštis kunigystei jaunuoliai turi kreiptis į parapijoje dirbantį kunigą.

Praktikuojantys katalikai jaunuoliai, turintys vidurinį išsilavinimą bei parapijos kunigo rekomendaciją, pateikia prašymą ir reikiamus dokumentus stoti į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje metus laiko tiria savo pašaukimą parengiamajame kurse (Jono Pauliaus II namuose Šiluvoje) ir penkerius metus studijuoja, kad įgytų teologijos bakalauro laipsnį.

Apie sakramentą

Visa Bažnyčia yra kunigiškoji tauta. Visi pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Šis dalyvavimas yra vadinamas bendrąja tikinčiųjų kunigyste. Iš jos kyla tarnaujančioji kunigystė. Tai – Šventimų sakramentu perduodama tarnystė, kurios uždavinys yra tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant Kristui. Tarnaujančioji kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės, nes jai suteikta šventa galia tarnauti tikintiesiems. Įšventintieji Dievo tarnai tarnauja mokydami, vadovaudami Dievo garbinimo apeigoms ir pastoracijai.

Per Bažnyčiai atstovaujantį įšventintą asmenį pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis (atstovaudamas Galvai Kristui).

Įšventinimas

Įjungimas į kiekvieną iš šių bažnyčios luomų vyksta sakramentiniu veiksmu – įšventinimu. Tai daugiau nei paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar pavedimas. Šiuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – "šventoji galia", kuri ateina iš Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimu pats Kristus pasiima asmenį ir veda jį į Bažnyčios tarnybą.

Vyskupo rankų uždėjimas ir iškilminga konsekracijos malda, prašant Dievą suteikti pašventinamajam jo tarnystei reikalingų Šventosios Dvasios dovanų, yra regimas įšventinimo ženklas. Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą teikia vyskupai.

Šventimų laipsniai

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine suteikiama vyskupo Įšventinimu. Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami. Kiekvienas vyskupas kaip Kristaus vietininkas gauna Bažnyčios ganytojo pareigas jam pavestoje vietoje. Vyskupai yra vyskupų kolegijos nariai. Kiekvienas vyskupas kaip vietinės Bažnyčios galva šioje kolegijoje liudija visuotinės Bažnyčios vienybę ir drauge rūpinasi visomis Bažnyčiomis. Eucharistija, vadovaujama vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savos Bažnyčios Galvai.

Kunigai – vyskupo bendradarbiai, jų pagalbininkai ir įrankiai, pašaukti tarnauti Dievo tautai. Bažnyčios tradicijoje vyskupų tarnystės pareigos žemesniu lygiu buvo perduotos jiems pavaldiems kunigams, kad šie, kaip kunigų luomo nariai tinkamai atlikdami jiems pavestą apaštališką pasiuntinybę, būtų išmintingi vyskupų luomo bendradarbiai. Drauge su savo vyskupu yra viena, tik skirtingas pareigas užimanti kunigija. Vyskupas jiems paveda rūpestį kuria nors bendruomene arba kokią kitą apibrėžtą bažnyčios užduotį.

Diakonai – tarnai, įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams. Šventimų metu ant jų dedamos rankos, idant jie ne kunigautų, o tarnautų. Įšventinant į diakonus rankas uždeda tik vyskupas, šitaip parodydamas, kad diakonas ypatingai susietas su vyskupu tarnavimo reikaluose. Diakonai neturi tarnybinės kunigystės šventimų, tačiau diakonystės šventimais jiems suteikiama teisė tarnauti Bažnyčios reikalams: padėti skelbti Dievo žodį, patarnauti Dievo garbinimo apeigose, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo meilės darbams. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs ganytojiškajai savo vyskupo valdžiai. Tiek vyskupai, tiek kunigai pirmiausia būna įšventinami į diakonus, kad visų jų tarnyba būtų Kristaus, atėjusio tarnauti ir "savo gyvybės atiduoti už daugelį", ženklu.

Iki šiol Lietuvoje diakonais buvo šventinami tik besiruošiantys kunigystei, tačiau Katalikų Bažnyčioje diakonais gali būti ir vedę vyrai. Lietuvos Vyskupų Konferencija jau yra priėmusi pasiruošimo vedusiųjų diakonatui nuostatus. Šiuo metu jie yra pristatyti patvirtinti Apaštalų Sostui.

Santuoka

"Santuokos ryšys, kuris visam gyvenimui sujungia vyrą ir moterį, savo prigimtimi yra skirtas sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tą ryšį tarp krikščionių Viešpats Kristus iškėlė į sakramento garbę." ( Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1601 )

Kam, kur, kada teikiamas Santuokos sakramentas

Santuokos sakramentą gali priimti pakrikštyti vyras ir moteris, sulaukę 18 m. amžiaus (mažesniam amžiui reikalingas vyskupo leidimas) ir esantys laisvame stovyje.

Rektorate ar vienuolynuose santuokos sakramentas neteikiamas, nebent rektorius gautų vyskupo leidimą. Santuokos sakramentas teikiamas visada, tačiau advento ir gavėnios metu nedaromos iškilmingos jungtuvės, nes Bažnyčioje šis laikas yra skirtas vidiniam susitelkimui ir atgailai.

Pasirengimas

Apsisprendimas priimti Santuokos sakramentą yra labai atsakingas uždavinys. Todėl Lietuvos Vyskupų Konferencija yra nustačiusi trijų mėnesių pasirengimo Santuokai laikotarpį, kad būtų ištirtas laisvas apsisprendimas bei tvirta valia, įsigilinta į santuokos bei šeimos gyvenimo pagrindus, artimiau susipažinta su Bažnyčios mokymu.

Jaunieji, nusprendusieji priimti Santuokos sakramentą, turi prieš tris mėnesius iki santuokos kreiptis į savo parapijos kleboną ar kartu dirbantį kunigą

Santuokos sakramentas teikiamas jaunosios ar jaunojo parapijoje.

Reikia turėti:

  1. Krikšto pažymas iš tos bažnyčios, kurioje žmogus pakrikštytas ir kartu laisvo stovio pažymas.
  2. Pažymą apie šeimos centre išklausytas paskaitas.
  3. Pasus.

Tuokiantis trečioje parapijoje reikia turėti savo parapijos klebono leidimą tuoktis už parapijos ribų.

Kad santuokinė sąjunga turėtų tvirtus ir pastovius žmogiškus bei krikščioniškus pagrindus, ypač svarbus yra pasirengimas santuokai, kuris visada prasideda dar tėvų namuose vaikų ugdymu šeimai.

Bažnyčia reikalauja, kad katalikai, kurie nėra priėmę Sutvirtinimo sakramento, jeigu nėra didelių nepatogumų, iki santuokos sudarymo jį priimtų. Be to, prieš priimant Santuokos sakramentą, dera atlikti išpažintį iš viso gyvenimo, nes, kurdamas šeimą, žmogus pradeda naują gyvenimo etapą, kuriame įsipareigoja atsakomybei už kitą žmogų ir būsimų vaikų laimę.

Esminės sakramento savybės

Santuokinė sutartis, kuria vyras ir moteris visam gyvenimui sudaro bendrą sąjungą, savo prigimtimi yra skirta sutuoktinių gėriui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims, – vienumas, neišardomumas ir pasirengimas būti vaisingiems. Tarp pakrikštytųjų negali būti teisėtos santuokinės sutarties, kuri tuo pačiu nebūtų sakramentas. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir atbaigta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Štai koks dviejų vienos vilties, vienos drausmės ir tos pačios priklausomybės tikinčiųjų ryšys: abu lygiateisiai, abu vienas kitam atsidavę, be jokių sielos ir kūno paslapčių. Tai iš tikrųjų du viename kūne, o kur kūnas vienas, ten ir dvasia viena.

Apie Santuokos sakramento liturgiją

Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų sudaroma viešai ir apgaubta liturginėmis apeigomis. Santuokos sakramentas yra teikiamas bažnyčioje, jo galiojimui – tikrumui reikia dviejų liudytojų, kurie liudija, kad Santuokos sakramentas yra sudarytas ir kad šios santuokos sudarymui nėra kliūčių. Kristaus ir Bažnyčios, kurios nariais esame visi, meilę bei vienybę geriausiai išreiškia Eucharistijos sakramentas, todėl Santuokos sakramentą labai dera švęsti šv. Mišių metu.

Santuoka – vienintelis sakramentas, kurį teikia ne kunigas, bet vienas kitam patys sutuoktiniai. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (taip pat liudininkų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė.

Bažnyčia iš savo tikinčiųjų reikalauja bažnytinės santuokos sudarymo formos, nes:

  • Sakramentinė santuoka yra liturginis veiksmas, todėl dera jį atlikti viešos bažnytinės liturgijos metu.
  • Santuoka įveda į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje teises ir pareigas sutuoktinių ir jų vaikų atžvilgiu.
  • Kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būdas, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (todėl jos metu privalo dalyvauti liudininkai).
  • Susitarimo viešumas saugo vieną kartą ištartą "Taip" ir padeda likti jam ištikimiems.

Sakramento malonės

Santuokos sakramentu sutuoktiniai gauna veikiančiųjų malonių siekti santuokinio gyvenimo tikslų, ugdyti savo jaunąją kartą, palaikyti santuokinę meilę. Pilnaverčiam šio sakramento suteikimui reikia, kad sutuoktiniai, pakartoję pagrindines tikėjimo tiesas, susipažinę su krikščioniškais šeimos kūrimo tikslais, atlikę sakramentinę išpažintį ir būdami malonės stovyje, Santuokos šventimo metu abu drauge priimtų šv. Komuniją, pasivesdami Viešpačiui, kad Jo globa lydėtų džiaugsme ir varge.

Santuoka remiasi abipusiu besituokiančiųjų sutikimu, tai yra pasiryžimu visiškai atsiduoti vienas kitam, turint tikslą šį meilės ryšį išgyventi ištikimai ir vaisingai. Krikščionių sutuoktinių luomas ir jų gyvenimo būdas yra jiems savita dovana Dievo tautoje. Todėl suteikiama Santuokos sakramento malonė yra skirta ištobulinti sutuoktinių meilei, sustiprinti jų nesuardomai vienybei. Tos malonės veikiami jie padeda vienas kitam siekti šventumo gyvenant šeimoje, kaip Dievo dovaną priimant ir auklėjant vaikus.

Gyvenimas konkubinate

Pakartotinė išsiskyrusiųjų santuoka, tebesant gyvam teisėtam sutuoktiniui, prieštarauja – kaip mokė Kristus – Dievo planui ir įstatymui. Tačiau susiėję gyventi drauge išsiskyrusieji Bažnyčios nėra atstumiami. Jie kviečiami prašyti Dievo pagalbos krikščioniškai gyventi ir krikščioniškai išauklėti savo vaikus. Visgi neatsisakę į nuodėmę vedančio gyvenimo būdo, jie negali priimti eucharistinės Komunijos.

Bažnytinės laidotuvės

Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įveda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: "Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo." Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį "paveda Dievui". Tai "paskutinis sudie ('su Dievu'), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti". ( Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1680, 1690 )

Kur kreiptis ir kam teikiamas šis patarnavimas

Bažnyčios kanonai nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos tik tikintiems, Bažnyčios neatsisakiusiems jos nariams.

Pranešti apie parapijoje gyvenusio tikinčiojo mirtį artimieji kviečiami kaip galima anksčiau. Ir tai pirmiausia derinti su kunigu.

Šv. Mišios už mirusįjį

Šv. Mišių auka, artimųjų malda ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji.

Laidotuvėmis, švenčiamomis pagal liturgines nuorodas, Bažnyčia maldauja dvasinės pagalbos mirusiesiems ir pagerbia jų kūnus, drauge teikdama gyviesiems vilties paguodą. Bažnyčia primygtinai pataria išlaikyti pamaldų paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, jeigu jis nėra pasirenkamas dėl katalikiškajai doktrinai priešingų motyvų (egzotiškų rytų kultų ar kitų religinių papročių laikymosi).

Bet kurio mirusio tikinčiojo laidotuvių apeigos turi būti atliekamos savo parapijos bažnyčioje. Tačiau, jei yra pareikšta kitokia mirusiojo valia ar artimųjų pagrįstas noras, galima, informavus mirusiojo parapijos kleboną, pasirinkti ir kitą bažnyčią.

Atsakomos bažnytinės apeigos

Bažnyčios kanonai nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos tik tikintiems Bažnyčios nariams. Laidoti su bažnytinėmis apeigomis turi būti atsakyta tiems asmenis, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo:

  • Viešai žinomi apostatai (atsisakę katalikų tikėjimo, atskalūnai), eretikai (prieštaraujantys bažnyčios doktrinai), schizmatikai (atskilę nuo Bažnyčios).
  • Pasirinkusieji kūno kremavimą dėl krikščioniškajam tikėjimui priešingų motyvų.
  • Kiti vieši nusidėjėliai, kurių neįmanoma laidoti, nesukėlus viešo tikinčiųjų papiktinimo.

Jei asmuo nelaidojamas bažnytiškai, jam turi būti atsakytos ir laidotuvių šv. Mišios. Esant bet kokiai abejonei dėl asmens laidotuvių su bažnytinėmis apeigomis, klebonas turi atsiklausti vyskupo Ordinaro, kurio sprendimo privalo laikytis tiek jis, tiek bet kuris kitas kunigas.

Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Jei bažnytinė bendruomenė, liturgija, o ypač Eucharistijos šventimas, žmogui buvo brangūs gyvam esant, tai tikrai dera mirusįjį pagerbti bažnytinėmis laidotuvėmis. Tačiau nereikia su mirusiaisiais elgtis taip, kaip jie nesielgė ir to nenorėjo būdami gyvi.