Birželio 16 d. 17 val. Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios parapijos namuose vyks Marijos Valtortos knygos "Taip man buvo atskleista Evangelija" pristatymas ir paskaita "Motinų krikščioniška atsakomybė už vaikus". Su Jumis bendraus br. kun. Antanas Grabnickas OFM iš Kretingos. Maloniai kviečiame dalyvauti.

M.Valtortos knygos pristatymas

 

MARIJA VALTORTA (it. Maria Valtorta)


Marija Valtorta (1897 m. kovo 14 d. – 1961 m. spalio 12 d.) – italė, rašytoja, mistikė. Priklausė Pranciškonų Pasauliečių ordinui ir Švč. M. Marijos Seserų Tarnaičių kongregacijai. 27 savo gyvenimo metus Marija pragulėjo ligos patale, tapusi visiškai nepajėgi po patirtų sužeidimų (1 pav. M. Valtorta 46 m. amžiaus). Ji tapo „instrumentu“ Dievo rankose, kai 1943 m. balandžio 23 d., Didijį penktadienį, išgirdo kalbant jai Jėzų ir prašant ją rašyti. Nuo to momento iki 1951 m. ji prirašė daugiau nei 15 tūkst. puslapių, kurie tik šiandien pripažįstami tikėjimo mokymo bei literatūros klasika.

Marijos religinio pobūdžio raštai remiasi dieviškuoju apreiškimu, t. y. vizijomis ir diktantais. Ji nuolat pabrėžtinai kartodavo esanti „priemonė“, „plunksna“ Dievo rankose. Jos rankraštis tapo knygos „Taip man buvo atskleista Evangelija“ pagrindu.

M. Valtorta didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Viaredže (it. Viareggio), kur ir mirė 1961 m. Palaidota Florencijoje, Apreiškimo Švč. M. Marijai (lot. Santissima Annunziata) bazilikoje.

Paskutiniais dešimtmečiais tikinčiųjų akys vis dažniau krypsta į jos knygas, parašytas XX a. viduryje. M. Valtortos fenomeną tyria daug mokslininkų. Jos parašytoje Jėzaus Kristaus gyvenimo istorijoje gausu iki šiol nežinomų detalių ir kruopščių to laikmečio vietovių aprašymų, kurių autentiškumą patvirtina ir mokslininkai.

 

ANKSTYVASIS GYVENIMAS


2 pav. Marija 5 m. amžiaus

Maria Valtorta gimė 1897 m. kovo 14 d., Kazertoje (it. Caserta), kur laikinai gyveno jos tėvai, kilę iš Lombardijos regiono. Tėvas Giuseppe (Juozapas) Valtorta (1862–1935 m.), gimęs Mantujoje (it. Mantova), buvo karininkas. Motina Iside Fioravanzi (1861–1943 m.), gimusi Kremonoje (it. Cremona), – prancūzų kalbos mokytoja.

3 pav. Marija 15 m. amžiaus

Motina buvo griežta ir atkakli moteris. Nors mergaitė buvo vienintelis vaikas šeimoje, gimdytoja ypatingos meilės dukrai nejautė. Gimusi Marija 1,5 m. laikotarpiui buvo atiduota žindyvei. 1901 m. šeima persikėlė į Milaną. Čia, vienuolių seserų vadovaujamoje mokykloje, dar ir penkerių neturinti mergytė, radusi šilumą ir paguodą, pajuto Dievo buvimą (2 pav. Marija 5 m. amžiaus). 7 metų amžiaus Marija Milane buvo patikėta seserų marceliniečių globai, lankė pradinę mokyklą. Tame pačiame seserų internate aštuonerių metų mergaitei kardinolas Andrea Ferrari (dabar – Palaimintasis) suteikė Sutvirtinimo sakramentą.

Šeimai kartu su tėvu nuolat tekdavo kilnotis iš vienos vietos į kitą, todėl 1907 m. jie visi atsidūrė Vogeroje (it. Voghera), kur Marija lankė mokyklą ir, pildydama motinos norą, prancūzų kalbos pamokas pas išvarytas iš Prancūzijos seseris. Šių seserų dėka 1908 m. spalio mėn. Marija priėmė pirmąją šv. Komuniją. Deja, tėvo nebuvo, nes motina manė, jog jo dalyvavimas nereikalingas.

Būdama dvylikos metų Marija persikėlė į Caritas seserų vadovaujamą internatą Moncoje (it. Monza), kuriame išbuvo nuo 1909 m. kovo mėn. iki 1913 m. vasario ir mokėsi tikėjimo dalykų, literatūros ir istorijos (3 pav. Marija 15 m. amžiaus). Įsikišus motinai į dukters lavinimo reikalus Marija buvo priversta lankyti mokyklos techninę klasę, nors ir nemėgo matematinių disciplinų, o linko į literatūrą. Įveikusi sunkumus savo darbštumu, užbaigė studijas koledže ir gavo techninių disciplinų kurso baigimo diplomą. Paskutinėse rekolekcijose Viešpats pamaldžiai Marijos sielai davė suprasti, kad ji turės gyventi nuolatiniame ryšyje su Dievu, pagal Dievo valią.

 

FLORENCIJOJE


4 pav. Marija 25 m. amžiaus

1913 m., kai Marijai buvo 16 metų, Valtortos šeima persikėlė į Florenciją, kadangi dėl sveikatos tėvas išėjo į dimisiją. Marija su juo dažnai lankydavo miesto įžymybes, gyveno pamaldų gyvenimą. Tai nebuvo lengva šalia religijai abejingos motinos. Florencijoje Marija susipažino su Roberto, atvykusiu surinkti bibliotekose žinių apie ankstyvuosius italų rašytojus. Motina sunaikino švelnų užgimstantį jausmą. Po devynerių metų ji lygiai taip pat suardė ryšius su Mario, netekusiu motinos jaunuoliu, prie kurio Mariją iš pradžių traukė motiniškas jausmas, troškimas padėti Mario tapti geru karininku.

1916 m. Marija pajuto ypatingą artumą Dievui, kuris pakeitė jos gyvenimą. Nusiminimo ir ilgesio dienomis per sapną į ją prabilo Viešpats. Jo padrąsinantys žodžiai kartu su išrišančiu ir laiminančiu mostu jai buvo „pilnai nuvalančioji maudynė“. Ji pabudo su nežemiškai nušviesta siela. Bet apleisti pasaulį jai teks dar negreit.

 

PIRMOJO PASAULINIO KARO METU


5 pav. Marija 21 m. amžiaus

1917 m. Marija Valtorta įsijungia į samariečių veiklą. Aštuoniolika mėnesių ji slaugo ligonius Florencijos Karo ligoninėje (4 pav. M. Valtorta 21 m. amžiaus, Karo ligoninės slaugytoja). Marija prašė leisti jai patarnauti kareiviams, o ne karininkams, mat norėjo pasišvęsti kenčiantiesiems, bet ne žvalgytis tinkamo jaunikio. Atlikdama šią meilės tarnystę, ji juto savyje troškimą vis labiau artėti prie Dievo.

 

SMURTO AKTAS

 

Tai atsitiko 1920 m. kovo 17 d. Eidamos su motina gatve pamatė būrį žmonių, persekiojančių kažkokį vaikiną. Jos nespėjo susiorientuoti, kaip atsidūrė sprunkančio vaikino kelyje. Marija pajuto smūgį per nugarą. Bėglys geležiniu strypu visa jėga smogė jai iš užpakalio. Skausmas ir tamsa... Atsigavo savo lovoje, tik nebegalėjo pajudėti. Tai buvo įžanga į būsimą visišką nepajėgumą. Po trijų mėnesių Marija jau galėjo judėti, bet liko stiprūs skausmai nugaroje ir kojose. 1934 m. Marija vėl atgulė į lovą, iš kurios nebepakilo ilgus 27 metus...

 

KALABRIJOS REDŽE (it. Reggio Calabria)

 

1920 m. spalio mėn. kartu su tėvais Marija išvažiavo į Kalabrijos Redžą pas pusbrolius Belfanti, keleto didžiulių viešbučių savininkus. Ir čia Viešpats, kad ją paskatintų, pasinaudojo Antonio Fogazzaro knyga „Šventasis“, palikusios jos širdyje neišdildomą įspūdį. Gyvenant šiame mieste sustiprėjo ir jos prieraišumas šv. Pranciškui Asyžiečiui (5 pav. M. Valtorta 25 m. amžiaus).

 

VIAREDŽE (it. Viareggio)

 

1924 m. rugsėjo mėn. Valtortų šeima galutinai apsistojo Viaredže, kur įsigijo nedidelį namelį. Čia Marija pradėjo gyventi labai uždarai. Retkarčiais nueidavo pasivaikščioti prie jūros arba pinijų miškelyje, o eidama kasdien reikalingų pirkinių galėjo lankyti Jėzų Švč. Sakramente, nepatraukiant į save motinos žvilgsnio. Sekdama šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės pavyzdžiu, perskaičiusi „Vienos Sielos istoriją“, 1925 m. sausio 28 d. ji pasiaukojo Gailestingajai Meilei, kasdien atnaujindama šią auką. Nuo tada jos meilė Jėzui didėjo be atvangos. Marija pradėjo jausti Jėzaus buvimą savo žodžiuose ir veiksmuose. Dievobaimingai stengdamasi kuo tobuliau tarnauti Dievui, ji norėjo įstoti į šv. Pauliaus draugiją, tačiau teko pasitenkinti paslėptu, žinomu tiktai Dievui, apaštalavimu.

1929 m. gruodžio mėn. ji buvo priimta į „Katalikų Akciją“ jaunimo organizacijos vadove kultūriniams reikalams. Tuo tarpu Marijos sieloje brendo ryžtas pasiaukoti dieviškajai Tiesai, ir ji tam ruošėsi vis labiau apsimarindama, vis tyriau gyvendama. Jau anksčiau ji buvo padariusi skaistybės, neturto ir klusnumo įžadus. Naujas atsidavimo aktas įvyko 1931 m. liepos 1 d. Jos fizinės ir dvasinės kančios vis labiau stiprėjo.

1933 m. sausio 4 d. Marija paskutinį kartą buvo išėjusi iš namų, kas pareikalavo visų jos jėgų. Nuo 1934 m. balandžio 1 d. ji jau nebepaliko lovos. Ji tapo „instrumentu“ Dievo rankose.

1935 m. gegužės 24 d. Valtortų šeimos namuose pasirodė Marta Diciotti. Jai buvo lemta tapti ištikimąja Marijos bendrininke, jos raštų išklausytoja, slauge ir mylinčia padėjėja iki pat Marijos mirties, o vėliau – ir ta, kuri pilnai išsaugojo prisiminimus.

1942 m. Mariją Valtortą aplankė kun. Romualdas M. Migliorini iš Marijos Tarnų ordino. Jis tapo jos dvasios vadovu. Prašant tėvui Migliorini, ji parašė savo autobiografiją, atverta siela išsakydama visa, kas buvo gera ir bloga.

 

VIZIJOS

 

1943 m. balandžio 23 d., Didžiojo penktadienio rytą, Marija išgirdo jai kalbant Jėzų ir prašant rašyti. Tėvas Migliorini paskatino ją užrašinėti visas vizijas ir aprūpindavo reikiamomis priemonėmis.

Nuo 1943 m. iki 1947 m. Marija rašydavo beveik kasdien, o su nedidelėmis pertraukomis – iki 1951 m. Ji yra sakiusi: „Aš galiu patvirtinti, jog neturiu žmogiško šaltinio, kad žinočiau, ką rašyti, ir netgi rašydama dažnai nesuprantu, ką rašau.“ Nuo 1943 iki 1951 metų, kentėdama kūnu ir siela, Marija prirašė daugiau negu 15 tūkst. puslapių, kurie tik šiandien pripažįstami tikėjimo mokymo ir literatūros klasika. Taip atsirado knyga „Taip man buvo atskleista Evangelija“, kurioje pasakojama apie V. Jėzaus gyvenimą nuo Jo gimimo iki nukryžiavimo ir Prisikėlimo. Vėliau mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad Marija labai gerai aprašo Šventąją Žemę, nors niekada joje nėra buvusi. Geologas Vittorio Tredici sakė, kad rašytojos topografinės, mineraloginės ir geologinės Palestinos ypatumų žinios yra tiesiog neįtikėtinos. Archeologai nustatė, kad Marija Valtorta savo užrašuose paminėjo keletą senųjų miestų, apie kuriuos Evangelijos neužsimena, bet kurie iš tiesų egzistavo. Marija gana išsamiai aprašė žvaigždžių ir dangaus kūnų padėtį. Kai astronomai išanalizavo vaizdą, buvo nustebę – toks vaizdas danguje buvo 33 m. e. metais! Gydytojus nustebino išsamus ir detalus Jėzaus Kristaus kančių aprašymas, nes nespecialistas negali žinoti, ką jaučia žmogus tuo momentu, kai pažeidžiamos biologines struktūros. Užrašai apie patiriamas kančias buvo parašyti medicininiame stiliuje.

Kelia nuostabą, kad knyga neturi chronologinio datų rašymo nuoseklumo, tačiau tekstai yra aiškūs ir sklandūs.

 

MIRTIS

6 pav. Florencija. Apreiškimo Švč. M.Marijai bazilika

Marijos žemiškasis gyvenimas nutrūko 1961 m. spalio 12 d. Mirusioji buvo pašarvota savo kambaryje, ant tos pačios lovos, kur serganti Viaredžo rašytoja kentėjo, aukojosi ir mirė. Kūnas gulėjo lygiai, tik šiek tiek patraukti buvo keliai, tarnavę jai vietoj rašomojo stalo.













Florencija. Apreiškimo Švč. M.Marijai bazilika

7 pav. M. Valtortos kapas Apreiškimo Švč. M. Marijai bazilikoje, Florencijoje

1973 m. liepos 2 d. M. Valtortos palaikai buvo pervežti į Florenciją, į Apreiškimo Švč. M. Marijai (lot. Santissima Annunziata) baziliką. Ant antkapio lotyniškai parašyta: „DIVINARUM RERUM SCRIPTRIX“, kas reiškia: „Dieviškų dalykų rašytoja“.
















M. Valtortos kapas Apreiškimo Švč. M. Marijai bazilikoje, Florencijoje

 

MARIJOS VALTORTOS RAŠTAI

 

M. Valtortos raštai didžiąja dalimi buvo atspausdinti esant visokiems sunkumams bei trukdymams. Jie pasirodė Italijoje ir visame pasaulyje jų nereklamuojant, neskiriant tam pinigų. Visas šis atsidavimas dabar virsta dvasine nauda skaitytojui.

Beveik du trečdalius M. Valtortos rašinių sudaro monumentalus veikalas apie Jėzaus gyvenimą, kuris prasideda Švč. Mergelės Marijos gimimu, paskui seka jos dieviškojo Sūnaus paslėpto gyvenimo aprašymas, vėliau – trys viešojo gyvenimo metai, Jo kančia ir Prisikėlimas, o pabaigoje – Marijos paėmimas į Dangų.

Veikalas pavadinimu „Il poema dell‘Uomo – Dio“ („Dievo-Žmogaus poema“) buvo išleistas 1956–1959 m. keturiuose dideliuose tomuose. Naujas leidinys padalytas į dešimtį tomų ir vadinasi „Taip man buvo atskleista Evangelija“ („L'Evangelo come mi è stato rivelato“).

Iš mažesnės apimties knygų iki šiol pasirodė „Acarijos knyga“ (teologiniai-dvasiniai 58 Šventinių Mišių komentarai) ir rašytojos „Autobiografija“.

Dar nepaskelbti komentarai apie S. Testamento skyrius, apie šv. Pauliaus laišką romiečiams, kai kurias Apreiškimo bei N. Testamento vietas. Eilės laukia jos raštai apie ankstyvąją krikščionybę ir kankinius, apie tikėjimo doktriną, dvasingumą, biografinės apybraižos bei gausi korespondencija.

Marijos Valtortos raštai plačiai pripažinti, apie juos teigiamai atsiliepė kompetentingi Bažnyčios žmonės, taip pat ir pasauliečiai.